Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Erlickas
- Gavelis
- Grajauskas
- Ivaškevičius
- Jonynas
- Juknaitė
- Kajokas
- Kalinauskaitė
- Kunčinas
- Marčėnas
- Parulskis
- Radvilavičiūtė
- Gimusieji ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje
- Gimusieji šeštajame-septintajame dešimtmetyje
- Gimusieji aštuntajame dešimtmetyje
- Gimiusieji devintajame dešimtmetyje
- Eksperimentinė poezija
- Literatūrologija
Jonynas
Antanas A. Jonynas (g. 1953) – poetas, vertėjas, viena ryškiausių savo kartos literatūrinių figūrų, be kurios neįsivaizduojama aštunto dešimtmečio pabaigos – devinto dešimtmečio literatūrinė panorama. Hipiai, roko muzika, bliuzas, laisvės dvasia, Vilnius, Vakarų kultūra, vynas, meilės kalba, ironiškas šypsnys – tokie ir panašūs dalykai pirmiausia iškyla galvojant apie Antaną A. Jonyną ir jo poeziją.
Debiutavo 1977 m. eilėraščių rinkiniu Metai kaip strazdas. Vėliau pasirodė rinkiniai Atminties laivas (1980), Parabolė (1984), Tiltas ir kiti eilėraščiai (1986), Toks pasaulis: eilėraščiai Šiaurės Atėnams ir Visatai (1994), Lapkričio atkrytis (2003), Paskutinės dienos Itakėje: sonetų vainikas (2007), Kambarys (2011), rinktinės Nakties traukinys (1990), Krioklys po ledu (1997), Aguonų pelenai / Mohnasche (lietuvių ir vokiečių kalbomis, 2002), Laiko inkliuzai / Inclusions in Time (lietuvių ir anglų kalbomis, 2002), Ošiantis peizažas (2007), Sentimentalus romansas (2009). Vienas svarbiausių vertimų – J. W. Goethe’s (J. W. Gėtės) Faustas (2002).
Jonynas brendo miesto aplinkoje, jo poezijai skirtingai nuo vyresnės kartos svarbesnė atrodo ne baltų mitologija ir folkloras, o Vakarų kultūra. Jonyno karta, kuriai priskiriamas Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Vytautas Rubavičius, debiutavo sąstingio metais, kai viešojoje erdvėje dominavo vidutinybės, prisitaikymas, karjerizmas, apsimetinėjimas. Tos kartos poetai kiek skirtingai reagavo į visuomeninę situaciją – Patacko maištas buvo išraiškingesnis, įžūlesnis, Jonynas kūrėsi pirmiausia intymaus pasaulio autonomiją, nors kritikų ir yra priskiriamas prie „tyliųjų sprogdintojų“. Viena svarbiausių etinių vertybių Jonynui buvo nepriklausomas vidinis žmogaus gyvenimas, į kurį nuolat kėsinosi totalitarinė valdžia.
Intymaus pasaulio tikrumas ir ironiškas santykis su aplinka – toks vertybių derinys būdingas ir Jonyno poezijai. Jonyno karta jau nedrįsta tiesiogiai kalbėti apie jausmus, imtis tiesioginės jausmų raiškos. Jausmų retorika, sentimentalumas Jonyno poezijoje pasirodo kaip citata, kaip kaukė, kaip stilizacija (eil. „Simetrija“). Tačiau dviejų žmonių artumas, nors ir neįmanoma apie jį kalbėti be kaukės, Jonyno poezijoje yra viena svarbiausių temų. Intymaus pasaulio autonomiškumas buvo saugomas nuo išorinio pasaulio, tuo metu tapatinto su melu, išdavystėmis, netikrumu. „Aplinkui tvyrojusi melo atmosfera skatino jaunąją kartą ironiškai ir nepatikliai vertinti išorinius dalykus, o didžiausia vertybe tapo vidiniai išgyvenimai: meilė, neviltis, liūdesys etc.“ (Viktorija Šeina).
Jonynas priklauso kartai, kuri ne tik perima Vakarų kultūrą, bet ir ironizuoja kultūrines klišes, žaidžia kultūros ženklais, kiču, popkultūros citatomis, kičinės, albuminės poezijos stereotipais (raudonas vynas, liūdesys, mėnuo, ašaringas ir sykiu saldus poeto „giedojimas“, būtina poeto ir gulbės paralelė).
Populiarioji kultūra ne tik parodijuojama – dalis jos tampa svarbiu šios kartos tapatybės komponentu. Džiazas, bliuzas, rokas, bossa nova – tai muzika, su kuria buvo bręsta ir kuri formavo kartos pasaulėvaizdį. Kai kurie Jonyno eilėraščiai yra parašyti džiazo, bliuzo principu (eil. „Tuščių namų bliuzas“). Bliuzo pakartojimais, krintančiomis intonacijomis kuriama melancholiška nuotaika. Kaip ir bytnikų kartos rašytojai, taip ir Patackas, Jonynas patys buvo įtraukti į populiariosios kultūros terpę (kaip pavyzdį užtenka paminėti garsiąją grupės „Kardiofonas“ dainą „Kalėdų eglutė“, kuri iki šiol yra žinomas hitas).
Jonynas – ne filosofuojantis, ne racionalus, o džiazuojantis, dirbantis su eilėraščio intonacijomis, vaizdais, emocijomis poetas. Kritikai sutartinai tvirtina, kad vienas svarbiausių jo eilėraščių bruožų – melodingumas. Anot Vytauto Kubiliaus, poetas „plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, grodamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais [...], lengvai pereidamas į kintančią džiazo ir bliuzo ritmiką, sukurdamas nepertraukiamo giluminio bangavimo magiką, kuri ištirpdo apriorinių nusistatymų pėdsakus“.
Rimantas Kmita
