Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Gavelis

Ričardas Gavelis (1950–2002) – lietuvių prozininkas, publicistas, dramaturgas, kino scenaristas. Fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną.
Gavelis buvo ir yra išskirtinė figūra lietuvių literatūroje. Ir ne tik todėl, kad į literatūrą atėjo iš fizikos, kad buvo tikras gyvenimo gurmanas, mėgęs gerus daiktus ir gėrimus, kad draugavo su neviltimi, demonais ir mirtimi, kad žaidė pokerį ir klausė bliuzo. Vienas ryškiausių, įdomiausių ir kontroversiškiausių Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikotarpio prozos kūrėjų išsiskyrė ne tik logiškai konstruojama ir sąmoningai provokuojančia kūryba, deklaratyviai antiromantine pasaulėjauta, bet ir autentiška laisvo bei nepriklausomo žmogaus laikysena lietuvių kultūros lauke. Jo staigi ir netikėta mirtis 2002-aisiais, perfrazuojant Jurgą Ivanauskaitę, atvėrė juodąsias skyles ir lietuvių literatūroje, ir Vilniuje. Sostinė neteko akyliausio ir negailestingiausio savo metraštininko, o lietuvių literatūra – išskirtinio kūrėjo: didžiojo konstruktoriaus, išdidaus ir liūdno vienišiaus, reiklaus kritiko, polemiko, nuoseklaus provokatoriaus.
Žlugus sovietinei santvarkai, Gavelis buvo pirmasis rašytojas, itin atvirai ir kritiškai pažvelgęs į gyvenamąjį laikotarpį ir jo aktualijas. Kūryba jis aštriai ir skaudžiai reagavo į tai, kas tuo metu vyko aplinkui: epochų, santvarkų ir sistemų lūžius, Sovietų Sąjungos griuvimą, Sąjūdį, Nepriklausomybės pradžią, socialinius ir kultūrinius pokyčius bei persiorientavimus, mėginimus iš naujo suvokti lietuvybę, savo šalies suverenitetą ir galiausiai savo tapatybę. Dėl tokio šokiruojančio ir skaudinančio atvirumo Gavelis nebuvo itin mėgstamas nei skaitytojų, nei oficialiosios kritikos. Nors gerbėjų turėjo ir tarp pirmųjų, ir tarp antrųjų, tačiau taip ir nesulaukė deramo ir norėto dėmesio bei įvertinimo. Sigito Gedos įvardytas pernelyg skambus „Gavelio pražiopsojimo savame krašte“ fenomenas susijęs ne tik su jau minėta rašytojo drąsa lyg skalpeliu skrosti problemas ir skaudulius, bet ir su pernelyg menka laiko distancija (ar net jos nebuvimu), skiriančia rašytojo romanuose aprašytus įvykius ir gyvenamąjį metą, galbūt ir su skaitytojų bei literatūros lauke besidarbuojančių žmonių (rašytojų, kritikų) negebėjimu pažvelgti į visuomenę, istoriją, savo laiką bei pokyčius be sentimentų ir patetikos, nedrąsa kritiškai, be savigailos ir pasiteisinimų, vertinti savo ir kitų elgesį.
Savo kūryba ir viešąja laikysena Gavelis erzino, provokavo lietuvio sąmonę atsitraukti nuo „provincialios didybės manijos“, nuo prisirišimo prie agrarinės lietuvių literatūros tradicijos (būtent su Gavelio kūryba siejamas lietuvių literatūros -iš-kaiminimas) ir pažvelgti į ją nauju žvilgsniu, derančiu intelektualui, Europos kultūrinės tradicijos atstovui. Tad nenuostabu, kad ir garsioji rašytojo frazė „esame europiečiai – tad tokie ir būkime“, virtusi gaveliškąja maksima, pirmąkart viešai nuskambėjo 1989 m., Lietuvai dar nepaskelbus Nepriklausomybės.
Ričardas Gavelis gimė 1950 m. lapkričio 8 d. (tai oficiali data, nurodyta rašytojo pase, iš tiesų rašytojas yra gimęs spalio 8 d.) Vilniuje, pedagogų – fizikės ir matematiko – Vandos ir Vytauto Gavelių šeimoje. Iki vienuolikos metų, kaip pats teigia, augo gana niūriame, bet autentiškame Vilniaus senamiesčio kieme prie Aušros Vartų (už Bazilijonų vartų esančiame kieme, kuriame stūkso Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs Bazilijonų vienuolynas). Būtent iš čia į rašytojo kūrybą ir garsiausią jo romaną Vilniaus pokeris atkeliavo ryškios vaikystės kiemo detalės: unitų bažnyčia, virtusi garsiąja Vilniaus pokerio bažnyčia, „gili klasinė neapykanta balandžiams“ ir neabejotina meilė Vilniaus senamiesčiui, jo rūsiams ir kitiems niūriems užkaboriams. 1961 m. Gavelis su šeima persikėlė į Druskininkus, ten aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. 1969 m. įstojęs į tuometį Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti teorinės fizikos grįžo į Vilnių ir jame gyveno iki mirties. 1973 m. su pagyrimu baigęs fizikos studijas pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Teorinės fizikos skyriuje moksliniu bendradarbiu. Gavelis buvo laikomas vienu perspektyviausių savo kartos teoretikų, aktyviai įsitraukusių į tada naujus feroelektros ir fazinių virsmų tyrimus. Per beveik penkerius darbo metus paskelbė du reikšmingus mokslinius darbus, kurių išvados ir atradimai tebėra aktualūs ir dabar.
Darbas Fizikos ir matematikos institute sutapo su literatūrinio kelio pradžia – 1973 m. žurnale Nemunas buvo paskelbti pirmieji apsakymai „Neprasidėjusi šventė“ ir „Gimimo diena“. Iš rašytojo archyve atrasto nepublikuoto pirmojo romano (kuris, spėtina, turėtų vadintis Concerto grosso) datavimo matyti, kad jis taip pat buvo pradėtas rašyti 1973-iaisiais, o baigtas 1976-aisiais. Tais pačiais metais leidykla „Vaga“ išleido ir pirmąją Gavelio knygą – apsakymų rinkinį Neprasidėjusi šventė.
1978 m. nusprendęs atsidėti rašytojavimui Gavelis paliko jam nesunkų bei perspektyvas žadėjusį mokslininko darbą ir pradėjo dirbti mokslo populiarinimo žurnalo Mokslas ir gyvenimas redakcijoje. Nuo 1980 m. iki 1982 m. dirbo literatūros, meno ir kritikos žurnalo Pergalė (dabar Metai) redakcijoje. Į aktyvesnės žurnalistikos barus rašytojas grįžo tik po dešimtmečio, pačioje Nepriklausomybės pradžioje, taip išsipildė jo sena svajonė „būt skiltininku“: nuo 1992 m. iki mirties jis turėjo savo apžvalgų skiltis dienraštyje Respublika ir žurnale Veidas.
Gavelis netikėtai mirė 2002 m. rugpjūčio 18 d. – grįžusi į Vilnių jį sukniubusį rado žmona. Tikroji mirties priežastis lieka žinoma tik mirčiai ir pačiam Gaveliui, medikai konstatavo „širdies sustojimą, nepatikslintą“.
Ričardo Gavelio kūrybinis kelias, aprėpiantis daugiau nei ketvirtį amžiaus (1976–2002), gana aiškiai skyla į du skirtingus ir reikšmingus etapus: iki Vilniaus pokerio (1976–1989) ir po Vilniaus pokerio (1989–2002). Arba, kitaip tariant, – iki Sąjūdžio ir Nepriklausomybės paskelbimo ir po to. Apskritai Gavelio kūrybinė trajektorija ir likimas yra neatsiejami nuo politinių, socialinių ir kultūrinių Lietuvos pokyčių. Tai rašytojas, kurio tikroji valanda išaušo kartu su Lietuvos Nepriklausomybe. Pirmuoju etapu lietuvių literatūros erdvėje aktyviai veikia Gavelis novelistas, Gavelis dramaturgas, Gavelis scenaristas. Antruoju – Gavelis romanistas, Gavelis apžvalgininkas, Gavelis kritikas. Tačiau, nepaisant šių rašytojo įvaizdžių ir vaidmenų, reikia pabrėžti, kad Gavelis išlaikė stabilų gebėjimą tvirtai, atkakliai, ligi pat galo išlikti savimi.
Pirmasis kūrybinis periodas, susijęs su sovietmečiu, yra tarsi savotiška įžanga į Gavelio romanisto etapą. Rašytojas debiutavo įtampos ir sąstingio sukaustytame aštuntajame dešimtmetyje – po 1972-aisiais įvykusio Romo Kalantos susideginimo, Vytauto Kubiliaus linčiavimų už Nemune išspausdintą straipsnį „Talento mįslės“ režimo kontrolė buvo dar labiau sustiprėjusi, užmarinusi ir sustingdžiusi lietuvių literatūros ir kritikos erdvę (jos varžtai pamažėle pradėjo laisvėti tik po 1980-ųjų). Nepaisant to, Gavelio debiutas buvo sutiktas palankiai, teigta, kad į lietuvių literatūrą ateina naujas ir įdomus autorius, atsinešantis iki tol neregėtus dalykus: stiprų teksto „stuburą“, sukonstruotas, logiškai išmąstytas situacijas, vidinę dramą išgyvenančius ir istoriškumo dimensijos neturinčius herojus bei, žinoma, savo „inteligentiškumą“. Būtent dėl pastarojo elemento Gavelis ne kartą buvo kaltintas sovietmečiu, ypač išėjus stipriausiems jo novelistikos rinkiniams Įsibrovėliai (1982) ir Nubaustieji (1987). Kritikų atsiliepimai rodo Gavelio kūrybos išskirtinumą – rašytojas neabejotinai pripažįstamas intelektinės, protu konstruojamos prozos kūrėju, kurio tekstai „akiplėšiškai“ nepanašūs į įprastą lietuvių prozą.
Be minėtų novelistikos rinkinių, Gavelis tada parašė tris pjeses (Inadaptatus, pastatyta 1976 m. Šiaulių dramos teatre; Sūkuriai, pastatyta 1977 m. Šiaulių dramos teatre; Triumviratas, 1986 m. pastatyta Panevėžio dramos teatre), sukūrė daug kino scenarijų, bet filmas pastatytas tik pagal vieną – Rungtynės nuo 9 iki 9 (rež. Raimondas Vabalas, 1980). Garsiausias scenarijus neabejotinai parašytas 1981 m., jo titulinio lapo antraštė – „Ričardas Gavelis, dalyvaujant Algimantui Puipai, Dievų miškas: kino scenarijus B. Sruogos „,Dievų miško‘ motyvais“.
Pats rašytojas apie savo „rašytojavimą“ iki Vilniaus pokerio yra sakęs: „Rašiau, ką norėjau, o spausdinau, ką leido. Nuo 1978 metų nieko nebeleido. Viskas, ką parašiau po 1978 metų, nebuvo spausdinama. Nė viena eilutė. Viskas gulė į skrynią“. Tą patvirtina ir rašytojo archyve saugomų užrašų knygelių įrašai, iš jų matyti, kad apie 1977–1981 m. Gavelis tikrai rašė Vilniaus pokerį ir, manytina, Vilniaus džiazą. Ši reikšminga detalė tapo neatsiejama Gavelio įvaizdžio dalimi – jis buvo iš tų retųjų, cenzūros metais „rašiusių į stalčių“ (Vilniaus pokeris yra garsiausias tokio rašymo „vaisius“).
Antrasis Gavelio kūrybinis etapas prasideda reikšmingais 1989-aisiais. Tai neabejotinai patys geriausi Gavelio metai. Tuo laikotarpiu Lietuvoje vyksta esminiai lūžiai ir pokyčiai: savo judėjimo viršūnę pasiekia Atgimimo Sąjūdis, panaikinama cenzūra, nesustabdomai ir nebesugrąžinamai vyksta laisvėjimo procesai. Būtent 1989-aisiais žurnalas Pergalė imasi dalimis publikuoti Gavelio 14 laiškų romaną Jauno žmogaus memuarai (atskira knyga jis bus išleistas 1991). Tais pačiais 1989 m. „Vaga“ išleidžia garsiausią Gavelio romaną Vilniaus pokeris. Per vienerius metus mažųjų prozos žanrų kūrėjas, „apsakymininkas“ Gavelis virsta romanistu, net dviejų romanų autoriumi. Tačiau šis staigus posūkis literatūros lauke anaiptol nereiškė staigaus posūkio Gavelio kūrybos kelyje.
Vilniaus pokeris buvo tikra literatūrinė bomba, atnešusi į lietuvių literatūrą galingą, iš kelių skirtingų pasakojimo versijų sukaltą romano struktūrą, sovietinės sistemos skerspjūvį ir Gavelio įvardyto homo sovieticus charakteristiką, itin drąsiai, neretai net drastiškai demonstruojamą kūną ir nešvelnią, destruktyvią erotiką bei, žinoma, galbūt daug ką skaudinantį ir piktinantį nukarūnuoto Vilniaus įvaizdį. Todėl nenuostabu, kad šis romanas sukėlė tikrą „tamsybininkų bei davatkų siautulį“ ir kartu susilaukė didelio dėmesio – pamečiui buvo išleisti net du dabar jau neįsivaizduojami šimtatūkstantiniai romano tiražai. Būtent Vilniaus pokeriu Gavelis įėjo į daugelio lietuvių sąmonę ir dėmesio lauką (neretam jis ir asocijuojasi tik su šiuo tekstu). Būtent tada, 1989–1991 m., užverda tikroji polemika, prasideda ryškus skaitančiosios visuomenės susiskaldymas į tuos, kurie mėgsta Gavelį, ir tuos, kurie nemėgsta ar net nekenčia, – ši konfrontacija tęsiasi iki pat rašytojo mirties ir nesibaigia netgi praėjus dešimtmečiui po jos.
Atslūgus Vilniaus pokerio sukeltam šurmuliui, nusistovėjo kūrybiškas ir intensyviai stabilus romanisto Gavelio ritmas – iki pat mirties rašytojas kas dvejus metus parašydavo po naują romaną, taip tarsi atsigriebdamas už ramų pirmąjį etapą. Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje Gavelis buvo vienas produktyviausių prozininkų, tada pasaulį išvydo Vilniaus džiazas (1993), Paskutinioji žemės žmonių karta (1995), Prarastų godų kvartetas (1997), Septyni savižudybės būdai (1999), o praėjus mėnesiui po rašytojo mirties – paskutinysis jo romanas Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste (2002).
Visi romanai liudija išskirtinę Gavelio prozos ypatybę, kurią filosofas Vytautas Rubavičius yra taip nusakęs: „Gavelis kaip fizikas labai aiškiai užsibrėžia pradines sąlygas ir jas išsprendžia, t. y. parašo pagal tas sąlygas ‚užduotą‘ kūrinį. Sąlygų nusakymas nulemia tam tikras pasakojimo strategijas“. Jas Gavelis konstruodavo ir perkonstruodavo unikaliai, jose atpažįstami svarbiausi Gavelio kūrybą formuojantys dėmenys: mirties galia ir metafizika (mirties ženklų vaizdinija ir raiška), Vilniaus miesto kūnas ir mitas, kūnas ir kūniškumo raiška, gyvenamosios santvarkos kritika, po Nepriklausomybės atgavimo rašytoją ypač dominusi valdžios ir galios mechanizmų analizė, postsovietinio, arba postkolonijinio (homo sovieticus ir homo lituanus), žmogaus patirtis ir totalitarizmo pjūvis. Gavelio kūryboje ryškėjančios modernizmo ir postmodernizmo sankirtos rodo, kad rašytojas taip ir neperžengė postmodernizmo slenksčio, o liko, anot filosofės Jūratės Baranovos, postmodernaus rašymo prieigose.
Jauno žmogaus memuarai – pirmasis publikuotas Gavelio romanas, rašytas 1987–1988 m., periodikoje pasirodė 1989 m., keliais mėnesiais anksčiau už Vilniaus pokerį. Tai bene pats konceptualiausias, taupiausias ir nuosaikiausias (ir struktūros, ir gaivališkos, gyvybingos kūniškumo vaizdinijos prasme) Gavelio romanas, kuris visame jo kūrybiniame kelyje regimas kaip savotiška būsimų romanų temų koncentracija ir svarbiausių Gavelio sąvokų, tokių kaip „didžioji bendrija“, „klasinė neapykanta“, „fantasmagoriškos sporos“, „skruzdžių sindromas“, „belytis metafizinis sliekas“, „protezas“, „homo sovieticus“ etc., genezė. Tai labai tipiškas Gavelio romanas, nes jame parodoma ir išskrodžiama sovietinė santvarka, jos valdžios mechanizmai ir jų nelaisvėje esantys žmonių likimai, kita vertus, romanas Gavelio kūrybos kontekste išsiskiria tuo, kad jame labai mažai Vilniaus, ar net, tikriau tariant, Vilnius čia beveik neveikia (nors ir žinoma, kad pagrindinė veiksmo vieta yra Vilnius, tačiau jam nesuteikta tiek daug personifikuotų veikėjo galių, kiek kituose romanuose).
Jauno žmogaus memuarai – tai Leono Cipario gyvenimo istorija, arba „grynas patyrimas savo kailiu“, kurį jis pats pasakoja jau po mirties, iš anapusinio pasaulio. Pasakoja neįprastai, įgyvendinamas savo seną svajonę – rašydamas laiškus savo bendramoksliui, draugui ir, kaip pats sako, Mokytojui Tomui Kelertui. Šiuos laiškus ir temines jų gijas Ciparis pildo ir plečia laiškais garsiems XX a. kultūros, politikos ir visuomenės veikėjams: Francui Kafkai (Franz Kafka), Alberui Kamiu (Albert Camus), Chose Ortegai i Gasetui (José Ortega y Gasset), Vincui Mykolaičiui-Putinui, Leonidui Brežnevui, Emanueliui Svedenborgui (Emanuel Swedenborg) ir kt.
Taip Gavelis sukonstruoja keliasluoksnį retrospektyvų pasakojimą – menamame dialoge akivaizdi memuarinė linija (tai ne tik Cipario, bet ir kitų jo sistemoje veikiančių žmonių biografijos faktai, gyvenimų nuotrupos ir detalės), žmogaus prisiminimų plotmė, tvirtinamos rašytojų ir filosofų ištarmėmis. Visa tai tarsi vainikuoja „anapusinis“, post factum ir post mortem, mėginimas suprasti ir motyvuoti savo poelgius bei laikyseną, siekiant išvengti emocinio matmens ir taip laikytis „memuarų žanro taisyklių“. Rašymo iš mirusiųjų pasaulio perspektyva rodo ne tik tuometį santvarkos reglamentuojamą reikalavimą gyvam apie ją tylėti, neatsiliepti jokiu blogu žodžiu, juo labiau nekritikuoti ir neanalizuoti, bet ir paties Cipario norą viską papasakoti nepertraukiamam Kelerto, nes „gyvą būtinai pertartum“.
Jauno žmogaus memuaruose reikšmingi svarstymai apie lietuvybę ir lietuviškąją dvasią (dvyliktas laiškas). Į Tomo Kelerto lūpas įdėta frazė „mano uždavinys – nukalti neegzistuojančią lietuvišką dvasią!“ yra paties Gavelio kūrybinė maksima, suformuluota sekant vienu didžiausių autoritetų, airių rašytoju Džeimsu Džoisu (James Joyce) – jo pasakojimu apie miestą Dubliną bei mėginimu nukalti neegzistuojančią airišką dvasią. Džoiso pavyzdį Gavelis buvo įsisąmoninęs kaip nurodytą kryptį „pasitelkti visą pasaulinės kultūros lobyną, įsiterpti į europietišką (ar vakarietišką) epistemą“. Todėl ieškodamas lietuviškos dvasios, Gavelis kalba itin griežtai ir aiškiai, be jokio graudulio ar romantizuoto, ašaroto patriotiškumo, kasdamasis po visais didingais Lietuvos mitais ir klausdamas: „tai kur čia slypi tas lietuviškumas? Kuo jis ypatingas? Kokiu stebuklingu prietaisu buvo nustatyta, koks turi būti lietuvis?“ Tokie klausimai lyg šaltas dušas šokiruoja ir dabar, o dar labiau šokiravo pačiomis pirmosiomis suvokimo, kad laisvę ir Lietuvą galima atgauti, akimirkomis. Tačiau būtent šis laisvo žodžio ir minties pajautimas ir begalinis rūpestis bei atsakomybė leido Gaveliui drąsiai kvestionuoti nusistovėjusią tariamą lietuviškąją tapatybę ir parodyti, kaip visą okupacijos laiką buvo konstruojama lietuvybės samprata, beje, nelabai pasikeitusi ir per Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Kritikuodamas ar veikiau kankinamas nerimo ir abejonių, Gavelis nevengia griežtų žodžių ir skaudžios diagnozės lietuvių literatūros tradicijai bei susiformavusiam kanonui, kaltindamas jį kuriant nemąstantį, iš agrarinės kultūros neišaugantį, ikiintelektinį liūdesio bei kitų jausmų gyvenimą gyvenantį „knygų lietuvį“, kuriam mąstymas – ne tik „šėtoniškas pramanas“, bet ir „piktai antilietuviškas dalykas“.
Romanu Jauno žmogaus memuarai Gavelis, įkvėptas Džoiso kūrybos, lietuvių literatūroje pradėjo vykdyti tą pačią misiją, kaip ir didysis airių romanistas. Gavelis parašė ne tik apie savo miestą, bet ir apie savo tautą bei ideologines sistemas, kuriose ta tauta skirtingais laikotarpiais gyvavo. Ir nors aprašas buvo itin drąsus, šokiruojantis, „kietai“ kritikuojantis ir provokuojantis, būtent tai kėlė nerimą ir neleido patogiai gyventi, o vertė mąstyti ir susimąstyti.

Jūratė Čerškutė

Literatūra

Gavelis

Ar žinote, kad...