Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Erlickas

Juozas Erlickas (g. 1953) – vienas svarbiausių šiuolaikinių lietuvių humoristų ir satyrikų, prozininkas, dramaturgas, poetas, kritikas, kuriantis ir suaugusiems, ir vaikams. Kaip rašytojas subrendęs paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais, Nepriklausomybės laikais jis tapo ryškia literatūros figūra.
Erlicko gimtinė – Akmenės rajonas Šiaurės Žemaitijoje. 1971–1975 m. Vilniaus universitete jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tarybiniais laikais Erlickas išleido dvi knygas – Kodėl? (1979) ir Raštai ir kt. (1987).
„Sąstingio metus“ Erlickas vaizduoja kaip išties sustingusį pasaulį, kuriame gyvenantys žmonės yra „statistiniai piliečiai“. Tai pabrėžia ir paprasti, „bendriniai“ jų asmenvardžiai, kai kur sutrumpėjantys iki priesagų („Kevičius“, „Auskas“). Jie įsprausti į buto, šeimos, draugijos, o ypač į darbovietės rėmus, kur kartojasi nuobodžios problemėlės, rietenos ir flirtai. Šio pasaulio nepagyvina net bohemiškos linksmybės, nes jos taip pat linkusios virsti nuspėjamu ritualu.
Ideologines formules Erlickas, kaip retas kuris to meto rašytojas, perkuria „socarto“ stiliumi – neįmanomai persūdydamas valdišką didaktiką bei optimizmą ir tarsi netyčia pridurdamas neminėtinas „užkadrines“ detales. Taip tekste apie laimingą kolūkio gyvenimą dainuoja net „traktorius danguje“, tačiau su kolūkiečiais susėdama ne tik pasišnekėti ir padainuoti, bet ir „išgerti“ (šį tekstą devintajame dešimtmetyje Vytautas Kernagis išpopuliarino kaip dainą).
Erlickas taip pat laikomas vienu „talentingiausių parodijuotojų lietuvių literatūroje“, jis nuolat perfrazuoja aktualių filmų, spektaklių, romanų scenas, lietuvių poeziją nuo Kristijono Donelaičio iki Marcelijaus Martinaičio ir Antano A. Jonyno. Gausiausios yra neoromantikų sekėjų parodijos. Rašytojas kritikuoja jausmingų banalybių kupiną pasaulėjautą, kuriai rūpi ne mene glūdinti gyvenimo tiesa, o efemeriškas „dvasingumas“. Kita vertus, pastovus rašytojo pašaipos objektas yra šios pasaulėjautos išvirkščioji pusė – provincialaus snobo laikysena, kai aklai žongliruojama „kultūringais“ žodžiais ir pozomis.
Prie geriausių Erlicko kūrinių priskiriamos jo dramos. „Blinkuva“ įspūdingai apibendrina sovietinio laikotarpio kūrybos temas. Į mažo Blinkuvos miestelio kultūros namus iš Sostinės atvyks didelis viršininkas, kurį iškilmingai sutikti ruošiasi visas kolektyvas. Gogoliškoje situacijoje atsiskleidžia ir sistemos absurdas, ir skirtingų tipažų komizmas. Tie patys veikėjai figūruoja ir Sąjūdžio laikais parašytoje pjesėje Blinkuva-2, arba po dešimties metų, tik dabar jie mechaniškai kartoja tautinius šūkius ir ritualus. Pagrindinis dramų veikėjas Petras Blinkevičius panašus į daugelio Erlicko novelių ir eilėraščių „aš“. Tai tipažas kvailio, nuolat atsiduriančio netikėčiausiose situacijose, kurios visai jo nestebina ir iš kurių jis sukasi vadovaudamasis siauru, primityviu, neadekvačiu proteliu. Tačiau kartais jo nelankstumas, užsispyrimas, vitališkumas kelia ne tik juoką, bet ir užuojautą arba net simpatiją.
Nepriklausomybės laikais Erlickas pradėjo dirbti spaudoje, koncertuoti, dalyvauti televizijos laidose ir tapo žinomas ne tik literatūros pasaulyje. Vieną po kitos jis leidžia nemažos apimties knygas (Knyga (1996), History of Lithuania (2000), Prisimynimai (2004) Bajorų (2007), Ateinu su šaukštu (2011) ir kt.). Jose pasitaiko senų atradimų tiražavimo, primygtinio skaitytojo juokinimo, tačiau geriausiuose tekstuose Erlickas išlaiko sąmojo kokybę. Pokomunistinio Nepriklausomybės dešimtmečio moralinė krizė, nusikalstamumas ir korupcija, socialiniai ir turtiniai kontrastai kristalizuojasi „apverstos“ Lietuvos vaizdinyje. Evangelijų figūros arba žmonės žymių istorijos ir dabarties veikėjų vardais rėžia pompastiškas prakalbas, ima kyšius, vagia ir smurtauja, pasirodo kaip „pametę pažiūras“ prisitaikėliai arba tiesiog idiotai. „Mažų žmonių“ paklusnumas ir valdžios baimė išlieka ir laisvėje – politinio ir ekonominio elito apgaudinėjami ir niekinami vis tiek jam paklūsta, nors už tai „dusyk per savaitę gaudavo kaulų ir muilo, o į kailį tai jau kasdien“. Iš dalies dėl to kalta deformuota, mazochistinė jų mąstysena. Satyroje „Dideli įvykiai mažame miestelyje“ žmonės, išgirdę, kad gyvenimas gali imti gerėti, puola į paniką ir nusiramina tik tada, kai eilinį kartą neišmokamos pensijos ir pabrangsta duona. Tokiu juoduoju humoru, drastišku grotesku rašytojas mėgina šokiruoti skaitytoją, pažadinti jį iš apatiškos būsenos. Kartais net perdėm kritiškas Erlicko požiūris į socialinius-politinius procesus atsispindi naujųjų reiškinių ir sąvokų satyriniuose „perprasminimuose“: „jis pamatė prekybos ir pramogų tinklą, kurio kraštai siekė jūrą ir mėnesį. Pačiam tinklo centre tupėjo Grigaliūnas ir mezgė ryšius su Vyriausybe ir kitomis nusikalstamomis struktūromis“. Ne viename pasaže juoką kelia ne nuoroda į tikrovę, o tikroviškos logikos išardymas, siurrealistiniai posūkiai, kai „metaforos verčiamos į tiesioginę kalbą, o buities vaizdeliai – į simbolius“ (Vygantas Šiukščius), arba tiesiog žaidimas žodžiais, jų sąskambiais, skirtingomis prasmėmis. Čia Erlickas priartėja prie absurdo pakraipos humoro.
Kaip ne vieno satyriko atveju, Erlicko vertybės ir autoritetai nėra pastebimi iš pirmo žvilgsnio. Tačiau atidžiau įsiskaitę juntame, kad vienus veikėjus rašytojas pašiepia švelniai, su savotiška pagarba, kitus – žymiai aštriau. Aiškiau savo pažiūras rašytojas demonstruoja į knygą Viršūnės ir kelnės (1995) surinktose recenzijose (šmaikštumu jos nenusileidžia grožiniams Erlicko kūriniams), kur save apibūdina taip: „senoviško sukirpimo katalikiškos pakraipos žmogus (dabartės tokių nebedaug), išauklėtas biliūniška dvasia“.

Laurynas Katkus

Literatūra

Erlickas

Ar žinote, kad...