Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Kalinauskaitė

Danutės Kalinauskaitės (g. 1959) biografijoje nerasime nepaprastų įvykių ir nuotykių, kuriais, pagal romantišką legendą, turi pasižymėti rašytojo gyvenimas, tačiau jos kūryba rodo, kad vertę turinčiai literatūrai svarbu ne kas, o kaip yra patirta.
Kalinauskaitė gimė ir augo Kaune (jos brolis Jonas Kalinauskas taip pat literatas – poetas), 1983 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Tarybmečiu dirbo žurnale Moksleivis, Nepriklausomybės laikais – redaktore įvairiose leidyklose bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. 1987 m. išleido debiutinę apsakymų knygą Išėjusi šviesa, o 2008-aisiais, po dvidešimt vienerių kūrybinės pauzės metų, pasirodė trumposios prozos knyga Niekada nežinai, kuri entuziastingai įvertinta ir kritikų, ir skaitytojų bei apdovanota ne viena literatūrine premija. Kalinauskaitės nutilimas ir sugrįžimas gali būti simboliu transformacijų, kurias pastaraisiais dešimtmečiais teko patirti lietuvių literatūrai ir visai visuomenei – pokyčių įvairiose gyvenimo sferose fiksavimas yra svarbi jos kūrinių tema.
Kalinauskaitės tekstuose tarybinė praeitis vaizduojama kaip besitraukianti, nykstanti. Miršta tais laikais gyvenę žmonės – tėvai, su jais ir epochai būdingi įpročiai, užsiėmimai, ją menantys daiktai. Apsakymo „Išregistruoti vaiduoklį“ pasakotoją, įžengusią į tėvų namus, kuriuos ji ketina parduoti, pasitinka „sustojęs laikas – susicukravęs, virtęs sakais“. Negalima teigti, kad rašytoja tarybmetį idealizuoja, priešingai, apsakymuose randame ne vieną atgrasią detalę. Apsakyme „Namo“ pasakojama, kad tėvai į Pakaunę iš Suvalkijos išbėgo, nes dėl ryšių su partizanais juos persekiojo KGB, bet ramybės jie neranda ir naujoje vietoje. Lygia greta juntame pasakotojos užuojautą senąjai kartai, kuri, senatvėje persikėlusi į visiškai svetimą vietą, pasiklysta „laiko ir vietos dimensijoje, savo vaikų bute devintame aukšte atsikelia trečią valandą ryto (jiems – nakties) ir eina liuobtis – šerti paršiukų ir lesinti vištų“, kartai, gyvenusiai, taupiusiai „geresniam laikui. Tik jis paprastai niekada neateina“. Artimųjų išėjimas ne tik primena universalią tiesą, kad laikas yra nesustabdomas, bet ir skatina susimąstyti apie savo gyvenimo ištakas. Kartų sąsajos viename apsakyme išreiškiamos tokia metafora: duktė gauna kompensaciją už velionio tėvo dar vokietmečiu dirbtus priverstinius darbus.
Kita vertus, jaunoji karta (šeimoje, kuri Kalinauskaitės kūriniuose yra visuomenės modelis, ji atitinka vaikus) dažniau linkusi pamiršti ryšius ir praeitį, kurią suvokia kaip nuobodžią ir provincialią, kaip kliūtį, trukdančią siekti asmeninės laimės. Apsakyme „Namo“ vienas iš pasakotojos brolių mąsto, kad „tirštas ir klampus, pilnas pareigų ir priklausomybių, jis [čionykštis laikas] tempia atgal, o Saulius norėtų – tik į priekį. Gyventi laiku, kuriuo gyvena visas pasaulis, laisvu nuo visko, cinišku ir be sentimentų, kuris nesigaili per ilgai nesurandančių savo vietos ir nelaukia, kol už šiapusines skriaudas bus atlyginta anapusine paguoda – viską iki paskutinio pasiima šiandien“. Rašytoja abejoja dėl „begalinio prisirišimo prie praeities ir įvairiausių jos formų: gimtųjų vietų, šeimos lizdo, mirusių artimųjų, visokių praradimų. Mazochizmo ir savigailos. Lietuviai apskritai yra kentėtojai ir kenčia noriai, nes pagal katalikišką tradiciją yra siuvinėjimo kryželiu meistrai. Bet ateina laikas, kai pajunti, kad iš karvės pilvo privalai ištrūkti“.
Tačiau pasakojama ir apie tai, kaip šis siekis išsigimsta arba virsta savo priešybe – vienatve (rašytojas apsakyme „Niekada nežinai, kas laukia už kampo“, žmonos paliktas vyras „Kalėdose su svetimu“), visko matavimu pinigais (nekilnojamo turto agentūros „Modern Homes“ vadybininkas Adolfas apsakyme „Išregistruoti vaiduoklį“), žmonių nelaimėmis prekiaujančia žiniasklaida (žurnalistė Eleonora, „Pacifistinis“), vienų žaibišku praturtėjimu („Triaukštė Arlausko pilis, iškilusi iš moteriškų pėdkelnių“), kitų nuskurdimu ir emigracija. Į Vakarus nublokštų žmonių likimai nelabai panašūs į holivudines „sėkmės istorijas“, kaip kad išvykėliai mėgina vaizduoti (Sauliaus ir jo mylimosios Verutės istorija apsakyme „Namo“).
Lakoniškomis istorijomis, nuorodomis rašytoja stengiasi atskleisti epochos, vietos, situacijos koloritą, anot pačios autorės, „giluminę istoriją“. Vaizduojamas pasaulis itin konkretus ir jusliškas. Viena svarbiausių juslinių detalių – kvapai, siejami ne tik su objektu, bet ir su kvėpavimu, deguonimi, gyvybe apskritai. Panašiai kaip poetė Nijolė Miliauskaitė, Kalinauskaitė atsigręžia į kasdienės apyvokos daiktus (indus, baldus, drabužius), įkrautus žmogiškos energijos, per juos atskleidžia šeimininkų gyvenimą. Vaizdingą, tikslų, nušlifuotą, kultūrinių citatų prisodrintą dėstymą nuolat pertraukia šmaikštūs įvairių visuomenės grupių posakiai, slengas, su sarkazmu perteikiamos žiniasklaidos klišės, specifiniai terminai (botanikos, medicinos, siuvimo). Galima sakyti, kad Kalinauskaitės stilių sudaro sandūra tarp šių dviejų kalbos registrų.
Kalinauskaitės proza nesiūlo lengvų išeičių iš dramatiškų gyvenimo situacijų, esminių pasirinkimų akivaizdoje neduoda primityvių patarimų, nežadina iliuziškų vilčių – ji imponuoja, anot Renatos Šerelytės, „pasakojimo sąžiningumu, šviesiu humoro jausmu“.

Laurynas Katkus

Literatūra

Kalinauskaitė

Ar žinote, kad...