Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Grajauskas

Gintaras Grajauskas (g. 1966) gimė Marijampolėje, mokėsi Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (Džiazo katedra), dirbo radijo ir televizijos, vėliau dienraščio Klaipėda redakcijoje, šiuo metu yra Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas.
Pirmajame Grajausko eilėraščių rinkinyje Tatuiruotė (1993) sureikšminamas estetinis eilėraščio pasaulis, kuriama autonomiška erdvė, turinti savo taisykles. 1995 m. pasirodęs eilėraščių rinkinys Atsiskyrėlio atostogos pasuko į kasdienės kalbos intonacijas, eilėraščiuose atsirado siužetiškumo užuomazgų, sukurtas Santaliučijos personažas kartu su dailininko Andriaus Jankausko iliustracijomis leido visumą perskaityti kaip komiksų knygą. Atsiskyrėlio atostogose, kaip ir vėlesniuose Grajausko rinkiniuose, varijuojama naujais, popkultūrai priklausančiais žanrais. Komiksas, anekdotas, įvairios istorijos, pasakojančios kasdienius nutikimus, grąžino į poeziją siužetiškumą. Puikiai naudojamasi anekdotams būdinga poetika: trumpas, taiklus, šmaikštus, ironiškas žodis, lakoniška forma ir efektas, sutelktas pabaigoje, paskutinėje eilėraščio eilutėje, ir tam tikras kalbos vitališkumas, šnekamosios kalbos lankstumas, kuris būtinas, kad anekdotas būtų gyvas, efektingas bei žaidybiškas (pvz., eil. „pasitrankęs po pasaulį...“). Paprastos, atpažįstamos buitinės situacijos tampa pagrindu paraboliškiems pasakojimams (eil. „Aš nešoku“).
Eilėraščių rinkinyje Katalogas (1997) pasirodo depersonalizuotas pasakotojas, kuris tarsi iš šalies stebi aplinką ir „kataloguoja“, vardija, regis, banaliausius, įprasčiausius dalykus, pro kuriuos kasdienis žvilgsnis praslysta. Vėliau katalogavimas, naujos kalbos kūrimas Vytauto Kubiliaus buvo pavadintas „daiktavardėjančia poezija“. Tokių išvardijimų, katalogavimų tikslas – bandymas sugauti, kas yra anapus daiktų, sukuriama poetinė nuotaika neleidžia patikėti, kad tėra tik regimybės paviršius. Kitaip išsprūsta klausimas: „jei nieko daugiau nėra tai kam / visa tai“. Grajausko poezijoje egzistencinis nerimas ir stoiškas raminimas(is) pasirodo sykiu: „Ko gi dar, ko gi dar“.
Nuo Katalogo Grajausko poetinė kalba tampa „sausesnė“, labiau orientuota į metonimiją (o ne metaforą), atsisakoma dirbtinio poetiškumo, nuogo emocionalumo, vietomis iškyla buitinio stiliaus elementai, šnekamosios kalbos intonacijos, kurios vis stiprėja eilėraščių rinkiniuose Kaulinė dūdelė (1999), Naujausių laikų istorijos: vadovėlis pradedantiesiems (2004), Eilėraščiai savo kailiu (2008).
Kaulinėje dūdelėje stoiškas raminimasis nelabai bepadeda, baugulys, kad už viso šito gyvenimo tėra tuštuma, nedingsta, tik didėja, tačiau išlieka ir stiprus nepasitikėjimas įvairiomis dvasingumo iliuzijomis, patetiškomis gyvenimo tikslų deklaracijomis. Kaulinė dūdelė, kurios skyriai sudaryti pagal vargonų registrų vardus, pirmiausia ir varijuoja muzikos bei kaulų leitmotyvus, rodančius pastangą priartėti prie tikriausių dalykų, nepriklausančių nuo visuomeninių susitarimų, madų. Tai, kas neabejotinai tikra, Kaulinėje dūdelėje išreiškiama būtent pavadinimo motyvais – kaulais, t. y. mirtimi, ir muzika.
Grajausko poezijoje „susikalbėjimas, susipratimas yra paprasčiausia transcendencija: ‚aš‘ žengia kito ‚aš‘ link“ (Mindaugas Kvietkauskas). Naujasis intymumas reiškia ir tikro bendravimo ilgesį, ir drąsą sugrįžti prie žodžių be kabučių, įveikti drovumą, kartotis žinant, kad tai jau buvo pasakyta.
Grajausko poezija nuo Katalogo judėjo įvairių literatūrinių triukų, priemonių, tradicinio poetiškumo atsisakymo linkme, stiprėjo rašytojo amato, literatūrinių gudrybių skeptiškas vertinimas. Poezija Grajausko kūryboje suvokiama kaip išgyvenimas, įvykis, kuriam užrašyti reikia tikslios kalbos. „Eilėraštis yra pamatymas“, – sakė viename interviu poetas. Antiliteratūriškumas Grajausko poezijoje yra pastanga sučiuopti gyvą, tikrą žmogų, užmegzti pokalbį be pozų, be kaukių.
Tikrumo paieškos tęsiamos ir ironiškai žvelgiant į šiuolaikinę vartotojišką kultūrą, kičą, spartėjantį gyvenimo tempą ir naujus jo standartus. Rinkinys Naujausių laikų istorijos: vadovėlis pradedantiesiems (2004) provokuoja lietuvių literatūrinę tradiciją – koketuojama su banalybe ir kiču. Grajausko poezijoje gana lengvai randama „laisvų“ objektų, nepriklausančių meno tradicijai, iš pažiūros banalių, tačiau dar nenuvalkiotų. Eilėraštis gali kalbėti apie slyvelę, portatyvinį radijo imtuvėlį, plastikinį erelį ar padažytą Kristų, mikrobangų krosnelę, televizorių, surūgusį kompotą ar bulvių tarkavimo mašinėlę. Į eilėraščius patenka socialinės realijos, naujoji vartotojiškoji mitologija („iš tiesų tai Elvis yra / mūsų karalius“), parodijuojamas pseudodvasingumas, ezoterinę popkultūrą skleidžiantys judėjimai, imituojama jų logika ir kartu parodomas jos absurdiškumas. Kaip taikliai yra pastebėjęs Parulskis, „patvirtinti banalybę gali kiekvienas, o išgelbėti ją (nors akimirksniui, nors tiek, kiek poezijai ir skirta laike vietos) gali tik turintis klausą poetas“.

Literatūra

Grajauskas

Ar žinote, kad...