Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Radvilavičiūtė

Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960) sukūrė originalų lietuviškos esė tipą, kur dera savitas mąstymas, tvirta struktūra ir tirštas pasakojimas, intelektualus šmaikštumas ir guvi ironija, o gausios kultūrinės aliuzijos, žinomų menininkų citatos dalyvauja tekste kaip realios tikrovės dalis.
Radvilavičiūtė gimė Panevėžyje, Vilniaus universitete baigė lituanistiką (1983), mokytojavo, dirbo įvairiose redakcijose. 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje (JAV). Debiutavo apsakymais 1986 m., tačiau tikrasis pripažinimas atėjo 1999-aisiais, kai kultūrinėje spaudoje ėmė skelbti esė. Penkias esė publikavo kolektyviniame rinkinyje Siužetą siūlau nušauti (2002). Išleidusi dvi knygas (Suplanuotos akimirkos, 2004; Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, 2010) tapo viena skaitomiausių lietuvių esė žanro atstovių. 2012 m. už knygą Šiąnakt aš miegosiu prie sienos apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Inicijavo tarptautinį šiuolaikinės literatūros forumą „Šiaurės vasaros“ (vyksta Jurbarke nuo 2002 m.).
Radvilavičiūtės esė knygose pasakotojo santykis su pasauliu artimas skubančiam dabarties žmogui, kuris yra nepraradęs gyvenimo daugialypumo pojūčio. Kaip sako kritikai, šios esė yra apie viską iš karto: apie meilę ir vienatvę, tėvus ir vaikus, sapnus ir literatūrą, buitį ir politiką, ir šis gyvenimo kokteilis paprastai egzistuoja viename tekste (Elena Baliutytė). Antai kūrinio „Būna dienų“ pradžia – purvina laiptinė, šiukšlės, žalios vištienos liekanos, pasakotojos frazė „kepsiu žuvį“. Radvilavičiūtei svetimas sentimentalumas, pompastika, paradinės temos. Net atvirkščiai – dažniausiai kaip tik nemalonūs dalykai, konfliktiški santykiai ir neišvengiama buitis atsiduria jos dėmesio centre, o svarbiausia – solidarumas su visai ne herojiškais personažais („Įsivaizduoju jų kambarius, profesijas, biografijas, aistras ir ydas“). Nors dažnai pasakojama pirmuoju asmeniu ir atrodo, kad esė labai autobiografiškos (veikia duktė, katinas, namai Vilniaus senamiestyje netoli Aušros Vartų), nereikia pamiršti autorės perspėjimo: „Susidedu iš žmonių, kaip kiti susideda iš idėjų“.
Apie viską kalbama atvirai, nevengiama pasišaipyti. Iškyla daugybė nesupaprastintos kasdienybės temų: skyrybos, tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas, vienatvė, nemiga, psichologiniai kompleksai, menopauzė, gyvūnėlių kastravimas, barniai su kaimynais. Kita vertus, ši šiurkšti realybė estetizuojama, nes joje reikia gyventi, taigi tenka ieškoti išlikimo atramų ir sakralumo mažuose džiaugsmuose. Ar nenuostabu gerti kavą aukštai danguje skrendant lėktuvu? Ugniažolėmis gydyti karpas ir uosti šviežių lentų kvapą Vilniaus Bazilijonų kieme? Jausti, kaip vijoklinė gėlė tamsoje „žingteli iš vazono“ ar švenčiant gimtadienį keltis „Škėmos liftu“?
Ketverius metus gyvenusi JAV, Radvilavičiūtė parašė emigrantės patirtį reflektuojančią esė „Tėvynė ir kitos jungtys“. Iš emigrantų likimų nuoskilų ir pasisakymų (senukų lietuvių, lenkės Alicijos, poetų Adomo Mickevičiaus ir Alfonso Nykos-Niliūno) rašytojai pavyko įtaigiai atskleisti įvairiausias tarpiškumo būsenas – nuo nostalgijos paliktai tėvynei iki skirtingo prieraišumo prie naujos šalies, – formuojančias specifinį emigranto mentalitetą. Namo iš svetur sugrįžusi pasakotoja yra esmingai pasitikrinusi pačią save: „Po žemėmis buvo tikrai užkastas didžiulis magnetas, laikantis mane čia lengvai, kaip metalo drožlę.“
Nors Radvilavičiūtė pažymi, kad „rašydamas prarandi lytį“, galima sakyti, kad ji steigia naujovišką moterų prozos linkmę: įasmenina kasdienybę, atveria moterišką pasaulį ir visa tai sulydo su rimtosios kultūros intertekstais. Kai rašai apie tai, ką puikiai pažįsti, atsiranda nelygstamos autentikos ir jaudinančio sugestyvumo (todėl dažnai jos esė dar vadinama „personaline“). Parodydama, kaip beveik niekada „šventės nesutampa su progomis“, rašytoja sveikai oponuoja moterų žurnalų vartotojiškam cinizmui ir moters įvaizdžio paviršiniam blizgesiui (nors nevengia pasinaudoti ten plėtojamų temų detalėmis). Radvilavičiūtės kalbėjimas kitoks – daug meninės informacijos viename sakinyje, daug moters gyvenimo, jos jutimų, jos pasaulio konkretikos ir, svarbiausia, gebėjimo pažvelgti į viską truputį iš šalies ir su ironija. Ji mėgsta netikėtus, todėl efektingus palyginimus. Pavyzdžiui, sovietmečio saldainiai „rudeniniai“ ir „sportiniai“ atitinka du skirtingus žmonių tipus, o avarinis spynų ir sapnų atrakinimas jungia buitį su pasąmonės ženklais. Lyginti galima viską, svarbu netikėtomis briaunomis sudurti skirtingiausius reiškinius, kurie yra kažkuo ir panašūs („Ranka sulaužyta, siela – ne“, „žmonai blogas, tėvynei – geras“). Gretinimo arba priešpriešos principu lyginamos jauno ir seno vyro kišenės, žmogiškos šilumos ir šampūno kiekis, pauzės tarp žodžių ir neįvykę meilužių pasimatymai, remonto ir jausmų pabaiga, vienatvė ir Sigutės žarijų duobė. Net šypsena ir intelektas civilizuotose šalyse (intelekto nenaudai).
Taip gimsta išskirtinis stilius, kurio kondensuotumas primena rašymą sentencijomis – daugybę sakinių galime cituoti kaip originalius, žaismingus ar išmintį kaupiančius pastebėjimus. Vienas iš tokių Radvilavičiūtės posakių – „siužetą siūlau nušauti“ – tapo parankine kritikų fraze, apibūdinant geros šiuolaikinės literatūros specifiką. Pabrėždama siužeto nebūtinumą, rašytoja savo tekstą pina iš emocinės atminties įspūdžių, iš margiausios kasdienybės detalių įvairovės, nevengdama žemojo stiliaus („dėjau skersą“, „nėra vyrų, neverk“, „klimaksas neturi strategijos, tik taktiką“). Visa ši tikrovės empirika persmelkta abstrakčių pamąstymų, laisvai sumaišomi realybės ir menų, taigi fikcijos, faktai. Esė tekstuose mirga nuorodos į žymius literatūros, kino, dailės, muzikos autorius ir kūrinius. Žaismė tarp gyvenimo ir fikcijos yra viena patraukliausių šio rašymo ypatybių. Antai vienas dažniausiai cituojamų autoritetų yra Radvilavičiūtės mėgstamas rusų rašytojas Vladimiras Nabokovas, bet jis gali įsikūnyti ir kaip teksto personažas: „ar negeriu vėl vyno virtuvėj su Nabokovu?“
Radvilavičiūtės esė daug svarstoma apie patį rašymą, apie tikrovės ir kalbos santykį, rašančiojo būsenas, kai pats rašymas tampa svarbiausiu įvykiu. Pabrėžiamas sąmoningas santykis su kalba ir teksto konstravimu, kurį paprastai linkę maskuoti grynieji prozininkai (esė „Privalomi parašyti tekstai“, „Teksto trauka“ – pastarasis kūrinys publikuotas 30-ies Europos rašytojų antologijoje Best European Fiction 2010). Nors neslepiama teksto „darymo“ technologija, atsitiktinumai jame organizuojami taip meistriškai, kad išlieka spontaniško, laisvo kalbėjimo įspūdis. Tai rašytoja vadina rusišku žodžiu „sverchzadača“ (viršuždavinys), reiškiančiu kažką sunkiai įmanomo, nelyginant sovietmečiu provincijos vaiką pradžiuginti pilna rezgine puikių apelsinų.
Radvilavičiūtė stipriai kerta savo žodžio „(r)ašmenimis“ (tai viena iš daugelio žavingų jos lingvistinių atodangų).

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Radvilavičiūtė

Ar žinote, kad...