Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Kunčinas

Jurgis Kunčinas (1947–2002) pradėjo rašytojo kelią kaip poetas, tačiau labiausiai vertinami jo prozos kūriniai. Svarbiausias knygas jis parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau didžioji dauguma pasakoja apie tarybinius laikus. 2002-ųjų Frankfurto knygų mugėje, kurios svečias buvo Lietuva, iš visų mūsų autorių Kunčino žvaigždė žibėjo ryškiausiai. Jam buvo pranašaujama sėkmė Vokietijoje ir kitur, tačiau tų pačių metų gruodį rašytojas netikėtai mirė. Kad paradoksas ir likimo ironija jo gyvenime buvo nereti svečiai, rodo Kunčino tekstai, kuriuose netrūksta panašių nutikimų ir situacijų.
Kunčinas augo Dzūkijos sostinėje Alytuje (apie vaikystę ir jaunystę šiame mieste įsimintinai pasakoja Baltųjų sūrių naktis, 1995, ir jos tęsinys Didžiosios Žiurkės šešėlis: vieno miestelio istorijos, 1996). Septintajame dešimtmetyje Vilniaus universitete jis studijavo vokiečių filologiją, bet mokslų nebaigė. Vėliau, paties žodžiais tariant, „dirbo įvairius darbus“ (nuo žurnalisto iki psichiatrinės ligoninės sanitaro) ir „stebėjo gyvenimą“. Kunčinas išleido penkis poezijos rinkinius, išvertė nemažai šiuolaikinės vokiečių literatūros kūrinių (Giunterio Graso (Günter Grass), Zygfrido Lenco (Siegfried Lenz), Elijaso Kanečio (Elias Canetti), Frydricho Diurenmato (Friedrich Dürrenmatt), Ernsto Jungerio (Ernst Jünger), Heinricho Biolio (Heinrich Böll), Hanso Eriko Nosako (Hans Erich Nossack), Elfridos Jelinek (Elfriede Jelinek), Tomo Brusigo (Thomas Brussig) ir kt.), iš kurių nemažai pasimokė kaip rašytojas. Nepriklausomybės metais garsėjo kaip publicistas, ir dauguma jo feljetonų bei humoreskų („šortų“), spausdintų Šiaurės Atėnuose, Lietuvos aide ar skaitytų per radiją, netruko sugulti į knygas. Bet reikšmingiausią Kunčino palikimo dalį sudaro proza – septyni romanai ir daugiau kaip šimtas apsakymų.
Skaitant Kunčino kūrinius, pirmiausia į akis krenta pasakotojo talentas sekti įdomią istoriją, rodos, bet kuria tema. Kunčinui artimesnės ne literatūrinės konvencijos, o žodinė tradicija, todėl kūriniai komponuojami kaip pokalbis su pašnekovu arba savimi; ne viena istorija ar kalambūras į jo kūrinius atkeliavo tiesiai iš sovietinių laikų folkloro. Kunčinas – vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, savo tekstuose sėkmingai prigydžiusių šnekamąją kalbą, įvairiakalbį šiuolaikinį slengą.
Kunčino kūriniuose netrūksta ir literatūrinės išmonės: rašytojas mėgsta intriguoti užuominomis, laisvomis asociacijomis, retoriniais klausimais ir sušukimais. Literatūros, dainų, propagandinių šūkių parafrazės ir parodijos susipina su poetiškais palyginimais. Pasakojimuose skamba visos juoko atmainos: nuo geraširdiško šypsnio ir pašaipos iki pikto sarkazmo arba grotesko.
Rašytojas taip pat demonstruoja esąs akylas stebėtojas, keliais štrichais perteikiantys žmogaus charakterį ar vietos atmosferą, ne kartą stebina jo biologijos, architektūros, ypač istorijos žinios. „...rūpėjo knibždantis paslaptimis miestas, stočių bruzdulys; mane tuomet įkvėpdavo net kylantys lėktuvai – nepatingėdavau nuvažiuoti į aerodromą. Rūpėjo ir bažnyčių, ir rūmų rūsiai, kapinės, senos memorialinės lentos, raudonas klinkeris ir galvutės namų frontonuose. Rūpėjo ir pigus vynas daržovių parduotuvėse, žalsvas dangus virš auštančio miesto, pailgi, apvalūs ir kvadratiniai praeivių veidai, senos vilnietės, burbuliuojančios septynių kalbų mišiniu burtažodžius ir užkeikimus“, – taip savo santykį su aplinka apibūdina romano Glisono kilpa herojus.
Ne veltui Kunčinas vadinamas „vienu autentiškiausių savojo laiko rašytojų, su metraštininko kruopštumu liudijusiu žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje“. Jo apsakymai ir romanai, kurių veiksmas dažniausiai vyksta Alytuje, Dzūkijoje ir Vilniuje, pateikia nepaprastai įvairią septintojo–devintojo dešimtmečių, vadinamojo „sąstingio“ laiko, tipažų galeriją. Čia rasime ir režimo atstovų, įvairaus plauko valdininkų, ideologinių prievaizdų, saugumiečių ir milicininkų; iš rašytojo geriausiai pažinotos „menžmogių“ terpės atkeliauja valdžios pripažintų, bet dažniau jaunų, dar neįsitvirtinusių rašytojų, dailininkų, meninės bohemos atstovų portretai (ne vienas jų turi realius prototipus). Ne mažiau spalvingos paprastų darbininkų ir kaimiečių figūros, pažvelgiama ir į visuomenės dugną – benamių, girtuoklių, narkomanų ir nusikaltėlių pasaulį.
Kunčinas neslepia antipatijos sovietinei ideologijai, kuri kaip „drėgnas, pilkas, sunkus cementas dribo ir varvėjo į mūsų smegenis, stingdavo ten į nepajudinamą monolitą“. Tačiau jis nepasiduoda politinės publicistikos pagundai, teikdamas pirmenybę konkretiems pavyzdžiams: pasakojimams apie valdžios siekį kontroliuoti viską iki menkiausių smulkmenų, žiauriai persekiojant net už nekaltus pokštus (pavyzdžiui, už Viduramžių Lietuvos žemėlapį, pakabintą studentiškų pasisėdėjimų vietoje), apie režimo sulaužytus žmonių gyvenimus.
Kunčino pasakojimai, parašyti pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kiekvieną siužeto vingį tapatinti su rašytojo gyvenimu, žinoma, neverta, tačiau tam tikri įvykiai ir pagrindinio veikėjo bruožai keliauja iš teksto į tekstą. Bene išsamiausiai jie atskleidžiami pirmajame romane Tūla (parašytas 1991, išleistas 1993), kurį dauguma kritikų laiko geriausiu Kunčino kūriniu.
Tūlos „aš“ – literatūrinių aspiracijų turintis, romantiškos prigimties vyras, kuris neišsitenka sistemoje, reikalaujančioje paklusnumo ir veidmainystės. Tačiau herojus taip pat neturi vilties, kad sistema pasikeis, nei plano, kaip iš jos ištrūkti, todėl pasitraukia į viešojo gyvenimo paraštę (dėl šitokio menininkų, intelektualų pasirinkimo Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinio bloko šalyse jie vadinti „kiemsargių ir naktinių sargų karta“). Versdamasis padieniais darbais, neretai tiesiog pažįstamų sušelpiamas, susidėdamas su įvairiausiomis kompanijomis ir įsipainiodamas į erotines aferas, nuolat ieškodamas, kur pernakvoti, Tūlos valkata gyvena rizikingą, bet nuotykingą gyvenimą. Jo namais tampa įsimenamai pavaizduotas Vilnius: gatvės, parkai ir kavinės, pažįstamų nuomojami butai ir palėpės, visas Senamiestis ir Užupis. Šitokį gyvenimą ištverti kažin ar būtų įmanoma, jei ne girtuoklystė, savo ruožtu prisidėjusi prie herojaus tapimo valkata. Sovietų laikais gėrimas buvo ne tik atsipalaidavimo forma, bet ir visuomenėje paplitęs būdas užmiršti gyvenimo absurdą ar apskritai nedalyvauti „socializmo statyboje“. Tūlos protagonistas suvokia, kad alkoholio teikiamas išsilaisvinimas yra iliuzinis, bet gaivališkas jo temperamentas, aplinkybės, įpročio galia neleidžia ištrūkti iš to tamsaus rato.
Kad jis, skirtingai nuo ne vieno bendrakeleivio, visai nepražūsta, lemia didžioji jo meilė Tūla, kuri „privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui“. Kartu jie būna tik savaitę, nes trapi, meniško būdo mergina, kaip ir herojus nepritampanti prie sistemos, negali pasipriešinti brutalioms jėgoms. Tačiau jų meilės istorija, išskleista psichologiniais niuansais, subtilia erotika, ilgesio ir prisiminimų šuorais tęsiasi dar septynerius metus iki pat tragiškos pabaigos.

Laurynas Katkus

Literatūra

Kunčinas

Ar žinote, kad...