Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Parulskis

Sigitas Parulskis (g. 1965 m. Obeliuose, Rokiškio r.) – poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, vertėjas, literatūros kritikas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu Iš ilgesio visa tai (1990), antrasis rinkinys Mirusiųjų (1994) pelnė prestižinę Jotvingių premiją. Savotiškas jo pratęsimas buvo eilėraščių rinkinys Mortui sepulti sunt (1998), o po ilgos pertraukos pasirodęs rinkinys Pagyvenusio vyro pagundos (2009), keitęs poetinio kalbėjimo kodus, buvo sutiktas gana prieštaringai. Pirmoji pastatyta pjesė Iš gyvenimo vėlių (1995) buvo paremta Basanavičiaus surinktomis lietuvių liaudies pasakomis (kuriomis taip žavėjosi ir kitas literatūros maištininkas – Kazys Boruta).
Populiarumą Parulskis pelnė kaip romanų autorius, eseistas, interneto puslapių skiltininkas (romanai Trys sekundės dangaus, 2002; Doriforė, 2004; Murmanti siena, 2008; Vėjas mano akys, 2010; esė rinkiniai Nuogi drabužiai, 2002; Miegas ir kitos moterys, 2005; Sraigė su beisbolo lazda, 2006; Prieš mirtį norisi švelnaus, 2011).
Parulskis, įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos, po pirmo kurso buvo paimtas atlikti karinės tarnybos į sovietų armiją, tarnavo desantininku Rytų Vokietijoje. Turbūt tai viena svarbiausių biografinių patirčių, įvairiomis formomis pasirodančių eilėraščiuose, eseistikoje, prozoje. Sovietinėje armijoje patirtas pažeminimas, nežmoniški santykiai tarp kareivių neleido lengvai tikėti humanistiniais, religiniais ar kitokiais idealais – joje iš žmogaus likdavo kraujuojanti mėsa. Žmogaus galios, gyvuliški instinktai nebegalėjo būti suvokti kaip lengvai sukultūrinami. Parulskio kūryboje pasirodo „civilizacijos pasiekimų“ atžvilgiu skeptiškai nusiteikęs žmogus, įtariai žiūrintis į viską, kas galėtų būti pavadinta humanizmu, kultūra. Žmogus čia visų pirma yra kūnas, mėsa, kelių chromosomų kombinacija, gyvenanti iliuzijų, religijos, kultūros nuolaužose (eil. „Pelytės atminimui“). Šią savijautą Parulskis yra pavadinęs posthumanizmu ir įžvelgęs ją Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės, Jurgio Kunčino kūriniuose.
Nors Parulskio eilėraštis, kaip teigė Vytautas Kubilius, „tebekrauna sau lizdą iš agrarinės kultūros šakelių (užmaišyta duona, kiaulės skerdimas, juodas dirvonas, aitrus arklio kvapas), tačiau kur kas stipriau išgyvenama situacija, kai nebegalioja buvusios visuomeninės sutartys, tradicijos, gyvenimo formos nebėra organiškai perimamos. Parulskis savo eilėraščiais tarsi aukoja paskutinį ritualą kaimo darbams ir gyvenimo formoms.
Trūkinėjančių visuomeninių ir literatūrinių ryšių jausmas, nepasitikėjimais išankstiniais, kitų priimtais atsakymais (o sykiu jų ilgesys) galėtų paaiškinti ir komplikuotą santykį su grožiu bei kitomis dviem klasikinėmis vertybėmis – tiesa ir gėriu. Grožis tegali būti gražus paviršius, o po juo – purvina, nepatogi tiesa. Tiesą keičia (nors ir nepaneigia) tikrumas, dvasingumą – kūniškumas, vulgarumas, obsceniškumas. Turbūt svarbiausi Parulskio estetikos principai galėtų būti nusakyti bjaurumo, negatyvumo kategorijomis. Nors tokia estetika turi senas tradicijas liaudies kultūroje, karnavaluose, įvairias formas įgauna burleskose, švankose, anekdotuose, satyrose bei karikatūrose, gali būti natūralizmo dalis, dažnai, ypač mokykloje, literatūra dar pristatoma kaip gražių žodžių, malonių vaizdų ir teigiamų personažų paveikslų šaltinis.
Pasiremiant proziškos, šiurkščios poezijos tradicija (lietuvių literatūroje dažniausiai vedamos iš Kristijono Donelaičio), varijuojama įvaizdžiais, priešinančiais poezijos „gražų žodį“ ir tikrovę, kuri negailestingai viską apverčia, sugriauna iliuzijas ir žmogus atsiduria prieš abejingą gamtą ir mirties faktą.
Parulskio kūryboje nesimėgaujama tokiu vertybių sutrikimu, atvirkščiai – juntamas skausmas, šaukiama iš siaubo ir tas ekspresyvus šauksmas atrodo tikras, autentiškas. Viena didžiausių Parulskio kūrybos vertybių – autentiškumo liudijimas. Neretai Parulskio eilėraščiai padvelkia šalčio, tuštumos, kartais beprasmybės išgyvenimu ir tuo pat metu paradoksaliai įgyja vertę. Kova su stereotipais, banalybėmis, klišėmis, įprastomis mąstymo formomis, kolektyvinėmis santykio su pasauliu, Dievu, kultūra formomis akivaizdi ir pasaulėvokos, ir stilistiniame lygmenyje. Mindaugas Kvietkauskas Parulskio eseistiniuose tekstuose įžvelgia didelę įtampą nerašyti „literatūriškai“, „neįsileisti kokių nors aptakių, kolektyvinės stilistikos siūlomų išeičių“ – tai yra apibūdinęs kaip romantinę įtampą. Maištingumu, autentiškumo siekimu, bjaurumo estetikos nonkonformizmu Parulskio tekstai, be abejo, turi romantinės dvasios. Parulskis sukuria savotišką „neornamentuotos kalbos“ variantą, išreiškiantį nuolatinį vienatvės, baimės ir savo vietos neturėjimą, pasmerktumą benamystei, kuris išgyvenamas panašiai kaip ir egzodo poezijoje.
Mirties apmąstymai – Parulskio kūrybos teminis centras. Mirtis nuplėšia kaukes, mirtis yra vienintelė nekintanti vertybė, mirčiai priklauso tiesa („nes tiesa tepriklauso numirėliams“). Eilėraščiuose varijuojamos Kristaus nukryžiavimo, Izaoko aukojimo, savo paties ir kitokios mirties scenos jungiamos su buitinėmis, su ekspresyviai tapomais gyvulių skerdimo vaizdais. Lietuvių kultūroje sakralus žemės motyvas pasirodo kaip mirties, mirusiųjų arba ryšio su jais vieta („žemė tarytum mirtis švari“). Parulskio kūryboje metafizika, ryšys su anapusybe nukreipta ne aukštyn, o žemyn – gilyn į žemę krintančia trajektorija. Nesvarbu, ar tai būtų tik burokų rovimas (eil. „Žemė švari“), ar laidotuvės.
Parulskio poezijos žmogus kenčiantis, pilnas prieštaravimų, negalintis nieko galutinai išspręsti, „piktas ir nelaimingas / priteršęs daugiau, nei atnešęs šviesos / į šitą belangį mirimą“. Į žmogų kartais pažiūrima „gamtos akimis“, be jokio kultūros sluoksnio, ir žmogus pasirodo kaip „mėsa tvankiame ir tamsiam kambary“ (eil. „Apraudojau gražų žodį“). Tačiau poetinio kalbėjimo motyvacija – stiprus ilgesys. Žmogus Parulskio kūryboje suvokia gyvenąs toli gražu ne rojuje, ne gražiame atviruke, jis yra savotiškai pasmerktas netobulumui, tačiau šviesos, švaros, susikalbėjimo ilgesys (kad ir beprasmiškas, desperatiškas) nedingsta (eil. „Žodžiai sidabras“, „Išsunkta“).

Rimantas Kmita

Literatūra

Parulskis

Ar žinote, kad...