Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Ivaškevičius

Marius Ivaškevičius – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius. Jo literatūros kūriniai verčiami į daugelį Europos kalbų, o režisuoti kino filmai yra pelnę ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Dabartinėje lietuvių literatūroje Ivaškevičius išsiskiria nacionalinių mitų perkūrimo ir atnaujinimo užmojais. Savitu poetiniu stiliumi, įkvėptu pasakojamosios tautosakos, jis naujai prabyla apie Lietuvos istoriją, meilę tėvynei, idealizmą ir patriotizmą. Ivaškevičiaus kuriama tragiškumo ir komiškumo, juokingumo bei graudumo samplaika skatina skaitytoją mąstyti apie rimtus ir skaudžius dalykus. Šiuo požiūriu Ivaškevičiaus kūriniai yra artimi Sauliaus Šaltenio (Duokiškio baladės), Balio Sruogos (Milžino paunksmė, Dievų miškas) rašymo stiliui. Pasak Jūratės Sprindytės, Ivaškevičiaus kūryboje pozityvu tai, kad, demistifikuojant įvairius tautos mentaliteto štampus, „flegmos persunkta“ lietuvių literatūra gauna kritiškos žiūros ir gydančios ironijos dozę.
Ivaškevičius gimė 1973 m. Molėtuose, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo Lietuvos televizijos laidose „Kultūros spąstai“ ir „Kūrybos metas“, bendradarbiauja su didžiausiu Lenkijos dienraščiu Gazeta Wyborcza – rašo įvairios tematikos esė.
Ivaškevičius išsiskiria iš kitų Nepriklausomybės laikotarpiu debiutavusių rašytojų išradingais kalbos žaidimais, dėmesiu Lietuvos istorijai, tautinei savimonei. Jau pirmoji knyga Kam vaikų (1996) pasižymėjo savitu stiliumi, nauju Lietuvos istorijos temų interpretavimu („Mindaugo sapnas“, „Lietuva Lietuva“, „Kada ne kada dar Lietuva“). Pirmajame romane Istorija nuo debesies (1998) plėtojama mitologinė Lietuvos kilmės idėja – Lietuva išlijo iš debesies atspėjus jos vardą, o tūkstantmečio išvakarėse vėl sugrįžta į debesį. Remdamasis pasakojamojo folkloro stiliumi, Ivaškevičius kuria savitą poetinės prozos tipą, kuris ryškiai išsiskiria iš lietuvių lyrinės prozos kūrinių. Poetinei kalbai būdingos sakmės intonacijos, ritmiškumas, pakartojimai. Antrasis romanas Žali (2002) sukėlė audringą polemiką dėl pasirinktos temos – pogrindžio partizaninio karo prieš sovietų okupaciją – ir personažų vaizdavimo būdo: pasitelkęs tikras veikėjų pavardes, Ivaškevičius neatpažįstamai pakeitė veikėjų prototipų paveikslus.
Parašęs pirmąją pjesę Kaimynas, kurioje susipina daugiabučio namo gyventojų istorijos, Ivaškevičius tapo 1998 m. Naujosios dramos konkurso laureatu, 1999 m. pjesė buvo pastatyta Jaunimo teatre (rež. Cezaris Graužinis). 1999 m. Naujosios dramos akcijoje debiutavo kaip režisierius su antrąja savo drama 8–230, tai aš, o 2002 m. autoriaus režisuota drama Malыš įsitvirtino Oskaro Koršunovo teatro repertuare. Pjesių trilogija išleista atskira knyga Artimas (2002). 2006 m. „Meno forte“ režisavo pjesę Artimas miestas. Ivaškevičius imasi ir vis sudėtingesnių kino projektų. Jis režisavo dokumentinius filmus „Einu“ (apie rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną, 1999), „Punsko novelės“ (apie Lenkijos lietuvius, 2000), sukūrė scenarijus trumpametražiams filmams „Mano tėvas“ (2007), „Tėve mūsų“ (2010) ir juos režisavo, šiuo metu kuria pirmą pilnametražį filmą „Santa“.
Ypač sėkmingas Ivaškevičiaus ir režisieriaus Rimo Tumino bendradarbiavimas (Madagaskaras, 2003; Mistras, 2010). Pjese Madagaskaras Ivaškevičius realizavo seną Tumino svajonę teatro scenoje papasakoti istoriją apie Kazio Pakšto idėją perkelti lietuvius į saugesnį pasaulio kraštą, sukurti „atsarginę“ Lietuvą. Tumino režisuotas spektaklis nuo 2004 m. iki šiol žavi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žiūrovus, o išleista pjesė Lietuvoje buvo pripažinta kūrybiškiausia 2005 m. knyga. Ir Madagaskarą, ir Mistrą sieja Romantizmo tema. Pirmojoje pjesėje žaismingai atskleidžiamos romantiškos utopijos, antrojoje vaizduojama Romantizmo saulėlydžio epocha, į Paryžių persikėlusio gyventi Romantizmo genijaus Adomo Mickevičiaus drama, kurią lėmė susitikimas su kitu atvykėliu iš Lietuvos – „mistru“ Andžejumi Tovianskiu (Andrzej Towiański), kilusiu, kaip ir Ivaškevičius, iš Molėtų krašto. Lietuvių emigracijos temą gvildenančią Ivaškevičiaus pjesę Išvarymas, kuri atskira knyga išleista 2012 m., režisavo Oskaras Koršunovas. To paties pavadinimo spektaklio premjera įvyko 2011 m. pabaigoje.
Pjesėje Madagaskaras pagrindinio veikėjo Kazimiero Pokšto prototipas yra nepriklausomos Lietuvos geopolitikas Kazys Pakštas – personažo vardo pokytis lemia ir visos dramos stilių. Tačiau, pasitelkęs žaidimą kalba ir improvizacijas istorijos temomis, Ivaškevičius skatina apmąstyti rimtas problemas. Pasak Sprindytės, Madagaskaras įrodė, kad apie idealizmą ir patriotizmą taip pat galima prabilti naujai, pakilius idealistinius žodžius perfiltravus per žaismės, ironijos ir sąlygiškumo sietus. Ivaškevičiaus pjesė kelia klausimą, kodėl Lietuva prarado Nepriklausomybę, nors to laikotarpio žmonės buvo kupini kilniausių siekių: jie degte degė tautos garbės, Lietuvos išsaugojimo rūpesčiu, buvo kupini kilnaus idealizmo.
Pjesės personažai iškelia nepriklausomos Lietuvos tautines idėjas bei mitus: jūrinės valstybės idėją, Klaipėdos krašto atgavimą įprasmina Pokšas, raginantis atsigręžti „veidu į jūrą“, Atlantą perskridę aviatoriai Stasys ir Steponas ragina valstybę atsigręžti „veidu į debesis“ (nepriklausomos Lietuvos aviacijos puoselėtojo Antano Gustaičio gyvenimiškoji laikysena aktualizuojama kitoje šiuolaikinėje pjesėje – Gintaro Grajausko Mergaitė, kurios bijojo Dievas, 2007), Gerbutavičius ragina atsigręžti „veidu į meną ir estetizmą“ ir t. t. Pjesėje skatinama apmąstyti tautinės mitologijos vaizdinius: lietuvių kilmės, Vilniaus vadavimo, krepšiasvydžio ir kt.
Geopolitiko Pakšto idėja sukurti svetur naują Lietuvą yra dramos kompozicijos ašis, aplink ją sutelkiamas spalvingas tarpukario Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Ivaškevičius vaizduoja kilnioms idėjoms gyvenimą paaukojusius vyrus ir moteris. Jų prototipai – literatūros klasikai Salomėja Nėris (Salė), Juozapas Albinas Herbačiauskas (Gerbutavičius), Oskaras Milašius (Oskaras), Vincas Mykolaitis-Putinas (Dainius) ir daugelis kitų garsių to meto asmenybių.
Dramoje išradingai kuriamas kalbėjimo būdas balansuoja tarp stilizacijos ir parodijos. Ivaškevičius imituoja tarpukario intelektinį bei buitinį kalbėjimą, pasitelkia daug svetimų „pramatymų“ – idėjų, citatų, remiasi tarpukario Lietuvos spauda, Salomėjos Nėries dienoraščiais, jos draugių atsiminimais ir t. t. Greta dokumentinių detalių naudojami stilizuoti tautosakos vaizdiniai (Slibinas komunaras-keturgalvis yra aliuzija į keturis komunistus, Slibinas literatas-trigalvis – aliuzija į „Trečią frontą“). Salė, nesulaukusi meilės iš tautą mylinčių vyrų, susižavi slibinais – komunistais. Slibinai ją veža kaip nuotaką į Maskvą „antžmogiui“ – visa ryjančiam Slibinui Visaryjonyčiui (prototipas – Josifas Visarijonovičius Stalinas). Kaip nuotakos kraitis pridedama ir visa tauta. Slibinas ją paima ir perskaito, atimdamas visą gyvybės energiją. Salės mirties momentas sutapatinamas su Lietuvos Nepriklausomybės praradimu, artėjančiais Antrojo pasaulinio karo sprogimais. Pjesės finale herojai suvokia, jog jų kartos idealizmas ir didžiosios idėjos – „pramatymai“ – istorijoje išliks tik kaip liūdnas utopinis pokštas: „Liūdna, kuomet iš pramatymų lieka tik pokštas pigus“.
Ivaškevičiaus Madagaskaras laikomas naujosios istorinės dramos pavyzdžiu, kurioje savikritiška ironija yra neatsiejama nuo tautos meilės, o prototipus tikrovėje turintys personažai leidžia įvairių šalių žmonėms atpažinti universalius archetipus. „Ypatingas įvykis – šiuolaikinio lietuvių autoriaus M. Ivaškevičiaus Madagaskaras, – susižavėjusi Vilniaus Mažojo teatro spektakliu rašė Rusijos spauda. – Suvaidinti istoriją su tokia negailestinga ironija savo tautos paklydimams ir kartu su tokia karšta meile jos esmei gali tik tos tautos atstovas. Tačiau rusų publika nuoširdžiai juokiasi ir liūdi visai ne dėl lietuvių, o dėl savęs pačių, nes tai, kas Madagaskare yra tautiška, kartu yra ir bendražmogiška. Paikystes nustelbia žmonių bejėgiškumas prieš gyvenimo realijas. Pokštas [...] – tai ir Tilis Ulenšpygelis, ir Jonas kvailys, efektinga archetipo ir mūsų nelaimėlio amžininko jungtis“. 2011 m. Ivaškevičiaus pjesė pastatyta Italijoje „Gli Incauti“ teatre. Madagaskaras italų aktoriams – „galimybė kalbėti apie visuomenę, – nesvarbu, ar tai tarpukario Lietuva, ar šiandieninė globalizuota Europa, – ieškančią savos tapatybės ir politinės bei kultūrinės erdvės chaotiškoje karo ir ideologijų nusiaubtoje istorijoje“.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Ivaškevičius

Ar žinote, kad...