Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Indoeuropiečių kalbų šeima
- Baltų kalbos ir jų likimai
- Vakarų baltų kalbos
- Rytų baltų kalbos
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Vakarų baltų kalbos
Vakarų baltų kalboms yra priskiriamos jotvingių ir prūsų kalbos. Abi jos yra mirusios. Tačiau prūsų kalba vienintelė iš mirusių baltų kalbų yra palikusi šiek tiek rašytinių paminklų.Jotvingiai. Pirmieji paminėjimai. Pirmą kartą etnonimas jotvingis minimas 945 m. Kijevo Rusios pasiuntinių sąraše. Vėliau jotvingiai minimi XIII–XIV a. šaltiniuose. Manoma, jotvingių žemėje XIII a. buvo trys sritys. Sūduva (gyveno sūduviai) – vakaruose, prie prūsų; Dainava (gyveno dainaviai) – į rytus nuo Sūduvos; Jotva (gyveno jotvingiai) – į pietus nuo Sūduvos ir Dainavos.
Vardo etimologija. Jotvingių vardas, Kazimiero Būgos nuomone, yra kilęs iš šalies vardo (rekonstruoto) *Jótva. Pastarąjį pavadinimą kalbininkai linkę sieti su atitinkamu upėvardžiu.
Gyvenamasis plotas. Jotvingiai gyveno dabartinės Lietuvos pietuose, dabartinės Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytuose. Tačiau tikslios jų gyventų vietų ribos nėra nustatytos. Šiaurinė riba greičiausiai buvo Nemuno žemupys, o pietinė – Narevo upė.
Jotvingiai išnyko XVI a. pabaigoje ar net XVII a. pradžioje. Vieni suslavėjo, kiti suvokietėjo, o dar kiti sulietuvėjo.
Apie jotvingių kalbos ypatybes šį tą galima spręsti iš tikrinių vardų ir kai kurių lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų tarmių ypatybių.
Rašto paminklų jotvingių kalba nėra likę. Tačiau tikra mįslė yra vadinamasis lenkų-jotvingių žodynėlis. Jis vadinasi Pagonių šnektos iš Narevo (lenkų k. Pogańske gwary z Narewu). Kalbininkai sutaria, kad ne lenkiška žodynėlio dalis yra baltiška. Tačiau iki šiol nėra galutinai nuspręsta, kokia tai baltų kalba. Vienų manymų, tai jotvingių kalba, o kiti teigia, kad tai lietuvių kalba, stipriai paveikta jidiš kalbos.
Kelios jotvingių kalbos ypatybės. Jotvingiai buvo išlaikę dvibalsį ei (kaip ir prūsų kalboje), plg. vietovardį Deivóniškiai Vilkaviškio apskrityje.
Turėjo s, z ten, kur lietuvių kalba turi š, ž, plg. Berznykas ir Beržininkai, Veisiejis ir Vieša.
Manoma, kad jotvingiška ypatybė yra vietovardžių kirčiavimas galūnėje, plg.: Alytùs, Lajùs.
Pietinėms lietuvių kalbos tarmėms būdinga priesaga -ingė, -ingis taip pat laikoma jotvingiška, plg.: Laipalingis, Pilvingis, Stabingis.
Prūsai. Pirmieji paminėjimai. Prūsų vardas pirmą kartą paminėtas IX a. vadinamojo Bavarų Geografo raštuose. Toliau prūsai minimi X–XI a. lotynų kalba parašytuose lenkų šaltiniuose, taip pat XI–XII a. rusų metraščiuose.
Vardo etimologija. Pačiuose prūsų kalbos šaltiniuose yra užfiksuotas būdvardis prūsiskan ir prieveiksmis prūsiškai. Prūsų vardo etimologija neaiški. Kalbininkai yra pasiūlę net kelis šio vardo aiškinimus. Kai kurie žodį prūsas sieja su lietuvių žodžiu prusti „gerai augti, tarpti“ ir latvių žodžiu prausties „didėti, stiprėti“. Tokiu atveju prūsas reikštų „gerai nuaugęs, iškilus, stiprus“. Kiti mano, kad pavadinimas vandenvardinės kilmės ir sieja šaknį prūs- su lietuvių žodžiu prausti. Taigi iš prausti galėjo būti padarytas daiktavardis *prūsa, kuris galėjo reikšti „gaivi vieta“.
Gyvenamasis plotas. Prūsai gyveno prie Baltijos jūros tarp Vyslos ir Nemuno žemupio. Pietuose jie ribojosi su lenkų žemėmis (kašubais ir mozūrais), o rytuose – su jotvingiais ir lietuviais. Mokslininkai mano, kad VIII a. yra gyvenusios šios prūsų gentys ir buvusios tokios Prūsijos sritys: pamedė̃nai (Pamedė̃), pagudė̃nai (Pagudė̃), var̃miai (Var̃mė), nótangai (Nótanga), bártai (Bárta), sémbai (Sémba), nadrùviai (Nadruvà), skal̃viai (Skalvà).
Prūsų kalba ėmė nykti XIII a., kol XVIII a. pradžioje ja visiškai nustota kalbėti. Viename iš istorinių šaltinių yra vokiškas įrašas: „Šita senoji prūsų kalba dabar yra visiškai išnykusi. 1677 [m.] mirė vienintelis Kuršių nerijoje gyvenęs senelis, kuris ją dar mokėjo, tačiau tenai tokių dar esą“.
Prūsų kalbos paminklai. Juos galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė – tai fragmentiniai teksteliai, dažniausiai trumpi posakiai ir atskiri žodžiai, užfiksuoti įvairiose XIV–XV a. knygose. Antroji grupė – prūsų kalbos žodynėliai. Ir trečioji – tekstai, į prūsų kalbą išversti trys liuteronų katekizmai.
Vienas iš pirmosios grupės tekstelių yra apskritai seniausias iki mūsų dienų išlikęs baltiškas tekstas. Tai humoristinis dvieilis, ranka įrašytas į vieną XIV a. foliantą (foliantas – pusės popieriaus lapo (lot. folio, in folio) formato knyga, dažniausiai senovinė). Jis rastas 1973 m. Bazelio (Šveicarija) bibliotekoje, todėl neretai vadinamas Bazelio epigrafu.
Yra išlikę ir du prūsų kalbos žodynėliai. Pirmasis vadinamas Elbingo žodynėliu, nes buvo saugomas Elbingo miesto (dabartinėje Lenkijoje) bibliotekoje. Tai vokiečių-prūsų kalbų žodynėlis, kurį sudaro 802 žodžiai. Kalbininkai nustatė, kad tai yra nuorašas, padarytas apie 1400 m. Originalas galėjo būti parašytas XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje. Antrąjį, vadinamąjį Simono Grūnavo (Simon Grunau) žodynėlį sudaro apie šimtas žodžių. Šis žodynėlis taip vadinamas todėl, kad vienuolis Simonas Grūnavas jį įdėjo į savo „Prūsų kroniką“, parašytą 1517–1526 m.
Didžiausi prūsų kalbos paminklai yra katekizmai, išspausdinti Karaliaučiuje. Pirmasis ir antrasis katekizmai buvo išspausdinti 1545 m., o trečiasis – 1561 m. Trečiojo katekizmo tekstas yra gerokai platesnis negu pirmųjų dviejų. Šis katekizmas, dar vadinamas Enchiridionu, yra didžiausias ir svarbiausias prūsų kalbos paminklas. Katekizmą vertė vokiečių kunigas Abelis Vilis (Abel Will), jam padėjo prūsas Paulius Mėgotas (Paul Megott). Kalbininkams svarbu, kad šio katekizmo tekste pažymėtos kirčio vietos.
Svarbesnės prūsų kalbos ypatybės. Prūsų kalba visur išlaikė dvibalsį ei (lietuvių ir latvių kalbos dalyje žodžių jį pavertė ie), pvz.: deiwas „Dievas“, deinan „dieną“. Junginys sj prūsų kalboje (kaip ir latvių) buvo virtęs priebalsiu š, pvz.: schutuan „siūlas“, schuwikis „siuvikis“. Dvigarsiai an, en, in, un buvo išlaikyti visose pozicijose, pvz.: rankan „ranką“, penckts „penktas“. Prūsų kalba buvo išlaikiusi bevardės giminės daiktavardžių, pvz., alu „alus“, meltan „miltai“. Iš kitų baltų kalbų prūsai skyrėsi ir savo leksika, pvz.: kelan „ratas“, assanis „ruduo“, anctan „sviestas“, waitiāt „kalbėti“.
