kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Nuo indoeuropiečių iki baltų

Rytų baltų kalbos

Rytų baltams yra priskiriamos šios kalbos: lietuvių, latvių, sėlių, žiemgalių ir kuršių. Kai kurie kalbininkai, pavyzdžiui, Vytautas Mažiulis, mano, kad kuršių kalba iš pradžių priklausė vakarų baltų kalboms, o vėliau suartėjo su rytų baltais. Antanas Salys kuršių kalbą vadina pereinamąja kalba tarp vakarų ir rytų baltų.
Iš rytų baltų šiuo metu kalbama tik lietuvių ir latvių kalbomis. Sėlių, žiemgalių ir kuršių kalbos yra mirusios. Jos nepaliko ir jokių rašto paminklų (išskyrus mažiuką kuršių kalbos fragmentėlį). Todėl apie šias kalbas negalima pateikti jokių tikrų duomenų. Apie vieną kitą atskirą ypatybę galima spręsti remiantis tik dviem šaltiniais. Pirma, kai kuriais onomastikos (onomastika – mokslas apie tikrinius vardus) faktais. Antra, kai kuriomis tų kalbų istoriniuose regionuose dabar vartojamų lietuvių ir latvių tarmių ypatybėmis. Tačiau ir šie duomenys dažniausiai yra abejotini.
Sėliai. Pirmieji paminėjimai. Pirmą kartą sėliai paminėti žemėlapyje
Tabula itineraria Peutingeriana, kurio originalas yra iš III, o gal IV a. Čia minima upė Selliani, kuri tapatinama su Dauguva. Vėliau sėlius mini Henrikas Latvis (1208–1225). Užuominų apie sėlius padaugėja XIII a. Jų vardas randamas, pavyzdžiui, eiliuotoje „Livonijos kronikoje“, Mindaugo 1255 m. dovanojimo rašte Livonijos ordinui, kituose dokumentuose.
Vardo etimologija. Sėlių vardas laikomas vandenvardinės (hidroniminės) kilmės. Jis lyginamas su lietuviškais vandenvardžiais Sė́liupys (upė), Sė́linė (pelkė) ir pan. bei su bendriniais lietuvių kalbos žodžiais selė́ti, sálti „tekėti“, sė̃linti „slinkti; šliaužti“.
Gyvenamasis plotas. Sėliai gyveno dabartinės Lietuvos šiaurės rytuose (Zarasai, Dusetos, Rokiškis, Pandėlys, Pasvalys, Subačius, Svėdasai, Salakas) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (Dauguvos kairėje, nuo Daugpilio beveik iki Rygos).
Sėliai iš baltų genčių išnyko pirmieji. XIII–XIV a. šiauriniai sėliai susiliejo su latviais, o pietiniai – su lietuviais.
Žiemgaliai. Pirmieji paminėjimai. Žiemgalius mini skandinavų, rusų, vokiečių istoriniai šaltiniai. Pirmą kartą žiemgalių vardas paminėtas apie 870 m. danų kronikoje
Annales Ryenses. XI–XIII a. žiemgaliai minimi rusų Lavrentijaus metraštyje, Livonijos ordino kronikose.
Vardo etimologija. Lietuvių kalboje pavadinimas yra dvejopas: a) žiemgãliai ir Žiẽmgala bei b) žemgãliai ir Žem̃gala. Pirmuoju atveju tai būtų „žiemių (t. y. šiaurės) galas, kraštas“, antruoju – „žemas galas, kraštas“. Galimi yra abu aiškinimai.
Gyvenamasis plotas. Žiemgaliai gyveno dabartinės Lietuvos vidurio šiaurinėje dalyje (Linkuva, Joniškis, Žagarė, Žeimelis) ir dabartinės Latvijos teritorijoje palei Lielupės upę (Bauskė, Duobelė, Jelgava, Tukumas).
Žiemgalių kalba išnyko – Latvijoje sulatvėjo, o Lietuvoje sulietuvėjo. Manoma, kad tuometinėje LDK teritorijoje jie išnyko XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. Kitose teritorijose jie išsilaikė mažiausiai iki XV a. pabaigos.
Kuršiai. Pirmieji paminėjimai. Kuršiai istorijos šaltiniuose minimi nuo 853 m. Žinių apie juos visų pirma pasirodo skandinavų sagose ir kai kuriose kronikose. Nuo XII a. pradžios kuršiai minimi Rusios metraščiuose, o nuo XIII a. ir Livonijos šaltiniuose.
Vardo etimologija. Kuršių vardo kilmė neaiški. Kalbininkai yra sukūrę apie dešimt šio vardo kilmės aiškinimų. Pavyzdžiui, Maksas Fasmeris (Max Vasmer) manė, kad kuršiai reiškė „gyvenantys šiauriau“, o Kazimieras Būga spėjo, kad jų žemės pavadinimas reiškė „krūmokšnių žemė“. Įdomią etimologiją yra pasiūlęs Volfgangas Šmidas (Wolfgang Schmid). Jo nuomone, šaknis
kurš- gali būti lyginama su lotynų currere „bėgti, lėkti, skubėti“, cursus „greitas judėjimas; lenktynės“ ir italų corsaro „korsaras, jūrų plėšikas, piratas“. Taigi kuršiai galėtų būti susiję su sąvoka „būti greitam ir judriam jūroje“ ir reikštų „Baltijos jūros piratai“.
Gyvenamasis plotas. Kuršiai gyveno dabartinės Latvijos vakaruose ir dabartinės Lietuvos šiaurės vakaruose. Dėl tikslesnių ploto ribų mokslininkai tebesiginčija. Pietinė kuršių teritorijos riba galbūt siekė dabartines Telšių, Plungės, Palangos apylinkes. Galėjo gal siekti ir Kuršių marias. Rytinė riba ėjo Ventės upe. Šiaurėje jų riba driekėsi apytikriai per Ventspilį, Talsus, Tukumą.
Kuršių kalba išnyko apie XVI a. Kaip ir kitos rytų baltų gentys, kuršiai, gyvenę dabartinėje Lietuvos teritorijoje, sulietuvėjo, o gyvenę dabartinėse Latvijos žemėse – sulatvėjo.
Simono Grūnavo (Simon Grunau) rašytoje „Prūsų žemės kronikoje“ (1517–1526) yra pateiktas maldos „Tėve mūsų“ tekstas. Ilgą laiką jis buvo laikomas prūsišku. Tačiau vokiečių kalbininkas Šmidas mano, kad jis užrašytas arba senąją latvių kalba, labai paveikta kuršių kalbos, arba, galimas dalykas, ir kuršiškai. Nors kalbininkai ir ginčijasi šiuo klausimu, tačiau bet kuriuo atveju šis tekstelis šiek tiek atspindi kuršių kalbą.
Mirusių rytų baltų kalbų ypatybės. Sėliai, žiemgaliai ir kuršiai turėjo priebalsius
s, z (kaip latvių kalboje) ten, kur lietuviai turi š, ž. Tą rodo vietovardžių lyginimas. Pvz., sėliškos kilmės vietovardžiai: Mallaysen ir Malei̇̃šiai, Swentoppe ir Šventóji. Sėlišku laikomas Zãraso ežero ir nuo jo kilusio Zarasų̃ miesto pavadinimas. Žiemgališkos kilmės vietovardžiai, plg.: Sagare ir Žagãrė, Bersenene ir Béržėnai, Silene ir šilas. Kuršiškais laikomi šie vietų vardai, plg.: Talsen, Telse ir Telšiai, Sare ir Žarėnai, Sansugale ir Žąsūgala.
Sėliai, kuršiai ir iš galbūt žiemgaliai turėjo priebalsius
c, dz (kaip latvių kalboje) ten, kur lietuviai turi t, g. Plg. sėlišku laikomą ežero vardą Alce ir liet. Al̃kas bei kuršiškos kilmės vietovardį Rutzove ir Rùkiava.
Sėliškai leksikai priskiriamos tokios lietuvių tarmių formos:
zliaũgti „smarkiai lyti; smarkiai tekėti“, zelmuõ „šelmuo“; latvių kalbos maukt „bulves kasti“, grieznis „griežtis“.
Žiemgalių leksika vienais atvejais buvo artimesnė lietuvių kalbai, plg. vietovardį
Gayde ir liet. gaidys (bet la. gailis), o kitais – latvių kalbai, plg. vietovardį Naba ir la. naba „bamba“ (bet liet. bamba).
Iš kuršių kalbos į lietuvių kalbos tarmes gali būti patekę žodžiai
cỹrulis „vieversys“, kū̃lis „akmuo“. Taip pat latvių kalbos žodžiai rinda „eilė“, dzintars „gintaras“.
Latgaliai (latviai). XI–XIII a. istoriniuose dokumentuose latvių kraštas vadinamas ne Latvija, bet dažniausiai
Latgala, Letigalija, Letija. Tokie pavadinimai šaltiniuose minimi dėl to, kad didžiausia dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenusi gentis buvo latgaliai (tik jų negalima painioti su dabartiniais latgaliais). Nors rašytiniuose šaltiniuose pavadinimai letai (latviai) ir latgaliai vartojami sinonimiškai, tačiau gali būti, kad tai buvo skirtingos gentys. Nes rusų kronikos mini tik latgalius, o vokiečių šaltiniai iš pradžių letus, o po to latgalius. Šis santykis dar nėra išaiškintas.
Latgalių vardas pirmą kartą paminėtas XI–XII a. rusų metraščiuose. O žodis
latvis pirmą kartą paminėtas 1648 m. Krašto pavadinimas Latvija pasirodo dar vėliau – tik XIX a. raštuose.
Tautovardžius
latgalis, latvis (tarm. latuvis) galima sieti su šaknimi lat-, kuri greičiausiai yra vandenvardinės (hidroniminės) kilmės. Plg. tokius vandenvardžius Lietuvoje ir Latvijoje: lie. Latavà, Latuvà, Lãtupis, Lãtežeris, la. Late, Latupe. Šaknis lat- yra susijusi su lietuvių žodžiu latakas „srautas, srovė“. Jos reikšmė buvo „tekėti, srūti“.
Latgaliai gyveno dešiniajame Dauguvos krante, į šiaurę nuo sėlių.
Dabartinė latvių kalba susidarė seniesiems latgaliams susiliejus su sėliais, žiemgaliais ir kuršiais. Be to, latgaliai dar asimiliavo lyvius. Tai uraliečių šeimos finougrų šakos Baltijos finų kalba (ja dabar kalba apie 100 žmonių). Dabartinėje Latvijos teritorijoje latvių kalba įsigalėjo XVI–XVII a. pradžioje.
Tautos kilmė. Rytų baltai.Tautos kilmė. Kuršiai.Kuršių kalbos tekstas.Baltų kalbų medis.Rytų baltų kalbos.

Ar žinote, kad...