kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Barokas

LDK Baroko teatras


Barokas – teatro epocha. „Visas pasaulis vaidina“, – skelbė Viljamo Šekspyro teatro užrašas. Šio amžiaus literatūrai buvo būdingos „gyvenimo–teatro“, „gyvenimo–vaidinimo“, „pasaulio teatro“ metaforos. Baroko epochoje gimė ir suklestėjo senasis Lietuvos teatras, buvo sukurta savita vaidybinio meno sritis – mokyklinis teatras, skirtas jaunimo lavinimuisi ir visuomenės ugdymui. Vien Vilniaus jėzuitų akademijoje Baroko laikais buvo sukurti 263 kultūros istorikams šiandien žinomi teatro reginiai. Sudėtingi ir puošnūs spektakliai buvo kuriami ir kitose Lietuvos jėzuitų mokyklose.
Jau Vilniaus jėzuitų kolegijos atidarymo proga 1570 m. buvo suvaidintas pirmasis mokyklinis spektaklis – italo Stepono Tučio (Stefano Tuccio) drama „Herkulis“, „sulaukusi palankaus garbingų svečių įvertinimo“. Lietuvos mokyklose vaidintos tiek Antikos ir Biblijos siužetais sukurtos užsienio autorių dramos, tiek lietuvių profesorių parašyti kūriniai. Iki mūsų dienų yra išlikę keli mokyklinių dramų tekstai ir nemaža spausdintų vaidinimo aprašų – programų.
Vietos dramaturgai vaizdavo krašto gyvenimo tikrovę, gręžėsi į Lietuvos praeitį. Siužetų dramoms sėmėsi iš Motiejaus Strijkovskio ir Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istorinių veikalų. Kunigaiščiai Vaidevutis, Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Vytautas buvo Lietuvos jėzuitų provincijoje kuriamų spektaklių herojai. Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorija“ naudotasi kaip pagrindiniu siužetų šaltiniu istorinėms dramoms. Aktoriai studentai buvo vadinti Palemono ir Gedimino jaunimu –
Palemonia iuventus, Gediminia iuventus. 1712 m. Vilniuje pastatyta Kazimiero Bžozovskio (Brzozowski) drama Kovos kelias į aukščiausias garbės viršūnes (Via Appia ad celsissimas sonorum aspices) kildino Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valdovus tiesiogiai iš karaliaus Vaidevučio. Dramoje į sostą išrinktas Vaidevutis stebuklingoje arkoje regi visus būsimus Lietuvos viešpačius: Litalaną, Palemoną, Mindaugą, Gediminą, Algirdą ir Respublikos karalių Jogailą, o bičių dūzgimas pranašauja dar būsimų karalių eilę.
Nežinomo autoriaus parašytoje dramoje „Algirdas – didysis Lietuvos kunigaikštis“ vaizduoti lietuvių karai su kryžiuočiais ir totoriais. Vaclovo Narmunto drama „Vilnius – kunigaikščių sostas, Lietuvos sostinė“ aukštino Vilnių kaip valstybės centrą ir mokslų šventovę. Mokslus, menus ir patį Vilniaus universitetą šlovino Kazimiero Vizgirdo kūrinys „Ženklelis ant Lietuvos širdies“. Taigi Vilniaus universitetas vadintas Lietuvos širdį puošiančiu ženkleliu. Karaliui Mindaugui buvo skirta drama „Nelaiminga valdovo mirtis“. Kituose kūriniuose vaizduotas Žalgirio mūšis, kovos su Maskva, turkais ir švedais. Lietuvos istorijos siužetais kurti spektakliai stiprino studentų ir visuomenės patriotizmą, ugdė jų istorinę savimonę. Pastebėtina, kad Lietuvoje beveik trečdalis jėzuitų vaidinimų buvo sukurta istorinėmis temomis. Lenkijoje šios temos spektaklių buvo gerokai mažiau. Vaidinta paprastai lotynų kalba. Tačiau dramų prologai ir intermedijos – pertraukoms skirti intarpai – kartais buvo rašomi ir lietuviškai.
Pagrindinė mokyklinio teatro paskirtis buvo edukacinė. Dramų autoriai ir režisieriai – retorikos arba poetikos profesoriai, aktoriai – studentai, žiūrovai – aukščiausieji valstybės ir bažnyčios pareigūnai, bajorai ir miestiečiai. Štai 1582 m. profesoriaus Kasparo Pentkovskio parašytą dialogą „Apie taiką“ Vilniaus universiteto studentai vaidino Katedroje dalyvaujant valdovui Staponui Batorui. Spektaklio herojai – valstietis, kareivis ir kunigas – smerkia karo atneštas blogybes ir šlovina taiką.
Žinoma, kad Baroko laikais mokyklinių dramų yra sukūrę Vilniaus universiteto profesoriai Valentinas Bialavičius, Danielius Butvilas, Kristupas Einoravičius, Kristupas Garšvila, Albertas Griškevičius, Gabrielius Šimkevičius ir kiti. G. Šimkevičiaus spektaklio „Pergalingoji duona“, pastatyto 1677 m. Kražiuose, komiškas prologas buvo parašytas makaronine lietuvių-lenkų kalba. Du žemaičių bajorai, atėję pažiūrėti, kaip spektaklyje vaidins jų sūnus, aptarinėja sceną:

Hei ja ja! Kokių čionai padargų patogių!
Vis gražiaus neg po mano pirkios šiaudų stogu.
Ir Raseiniuose tokių daiktų neregėjau.
Kočei atvėręs akis visados veizdėjau
.

Iš tiesų, Baroko mokykliniai spektakliai buvo puošnūs, spalvingi, išradingi, nestokojantys sceninių efektų. Jų vaizdai ir netikėti, stebinantys siužetai turėjo žiūrovus sukrėsti, stipriai paveikti jų emocijas ir kartu mokyti dorybių, kurias scenoje įkūnijo ir gynė teigiami herojai.

Darius Kuolys


Grigalius Knapijus. Filopatris, arba Dorybė.Eugenija Ulčinaitė. Mokyklinė baroko drama.Nežinomo autoriaus drama. Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis.Teatro programa ALGIRDAS - DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS (1687). Vaidinta Vilniuje.Teatro programa KRIKŠČIONIŠKOJO PASAULIO TRIUMFAS (1684). Vaidinta Kražiuose.

Ar žinote, kad...