Literatūra

Literatūra > Barokas

Pacas

Mykolas Kazimieras Pacas (apie 1624–1682) – karys ir politikas, LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada, viena iškiliausių Lietuvos Baroko asmenybių. Pacų giminės pradininkas greičiausiai buvo lietuvių bajoras Kymantas. Žinoma, kad Pacas Daukšaitis Kymantaitis tikrai gyveno XV a., didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laikais. XVII a. viduryje Pacai tapo galingiausia Lietuvos gimine, suėmusia į savo rankas visas svarbiausias Didžiosios Kunigaikštystės pareigybes.
Mykolas Kazimieras Pacas buvo Trakų vaivados Petro Paco ir Elžbietos Šemetaitės sūnus. Mokėsi pas jėzuitus – Vilniaus universitete ir Braunsbergo kolegijoje Varmėje. Jį globojo, jo ugdymu ir likimu rūpinosi Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio sūnus, LDK didysis kancleris Albrechtas Stanislovas Radvilas. Nuo jaunystės Pacas susiejo gyvenimą su Lietuvos kariuomene: jau 1648 m. kovojo su sukilusiais kazokais, vėliau – su kraštą okupavusiais maskvėnais ir švedais. Sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu liko ištikimas tėvynei. Per karą su Maskva, kovos draugų paliktas, rašė iš karinės stovyklos tuometiniam didžiajam etmonui Pauliui Sapiegai: „Kas bus Tėvynei, kai visi ją apleisime. Aš vienas neužversiu priešui kelio nei savo vienintele galva, nei savo lavonu, nei savo krauju, net jei tai Viešpačiui Dievui patiktų.“ Dėl narsos ir karinių gebėjimų sparčiai kilo karjeros laiptais: tapo pulkininku žemaičių divizijoje, vėliau pačių karių išsirinktu divizijos vadu, dar vėliau – Lietuvos lauko etmonu ir didžiuoju etmonu. Rūpinosi LDK kariuomene: kūrė jos artileriją, parengė ir priėmė jos teisyną. Savo lėšomis sutvirtino Vilniaus pilį. Niekada nesutiko, kad lietuvių kariuomenei mūšiuose vadovautų Lenkijos etmonai. 1673 m. kartu su Lenkijos kariais dalyvavo pergalingame Chotino mūšyje su turkais. Lietuvių kariuomenė kovėsi narsiai – pirmoji įsiveržė į turkų stovyklą. Tačiau iš karto po mūšio etmonas lietuvius išsivedė namo. Šiandien ano meto LDK kovas su turkais primena Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje išlikę trofėjiniai karo būgnai.
Bendruose Abiejų Tautų Respublikos seimuose Pacas su savo giminaičiais karštai gynė Lietuvos interesus, ne kartą grasino nutrauksiąs Lietuvos ir Lenkijos uniją, jei šių interesų nebus paisoma. Pasiekė, kad kas trečias Respublikos seimas vyktų Lietuvoje – Gardine. Vykdė savarankišką Lietuvos užsienio politiką: palaikė asmeninius ryšius su Maskvos ir Vienos rūmais, be valdovo žinios tardavosi su Maskvos caru.
Stengėsi gyventi kaip Kristaus karys – miles Christi (lot.), pabrėždamas savo ištikimybę Dievui ir tėvynei. Jo asmenybei būdingos Baroko žmogaus priešybės: stiprus savo vertės pojūtis ir nusižeminimas, rūpestis bendrais valstybės reikalais ir įsitikinimas, kad jie priklauso nuo Dievo valios ir malonės. Buvo nepaprastai ambicingas. Jaunystėje dėl merginos kovėsi dvikovoje su būsimu Respublikos valdovu Jonu Sobieskiu ir jį sunkiai sužeidė. Būdamas kariuomenės dalinio vadu, LDK didįjį etmoną Paulių Sapiegą priimdavo gulėdamas lovoje. Nuolat ginčijosi su karaliumi Jonu Sobieskiu ir viešumoje kandžiai iš jo šaipėsi. Nepaisant įgytų pareigybių ir galios, Pacas gyveno nepaprastai asketiškai ir pamaldžiai. Nuolat marino ir kankino savąjį kūną. Pasak amžininkų, visada nešiojo „aštrią geležinę grandinėlę, kuria buvo savo kūną susiveržęs“. Sekdamas šv. Kazimieru, stengėsi laikytis skaistybės įžadų. Iki mirties liko nevedęs. Testamente reikalavo, kad jo laidotuvės būtų itin kuklios, jį lydėtų tik vienuoliai ir elgetos. Paliko pastatydinęs prašmatnius rūmus Vilniaus Didžiojoje gatvėje bei didingą barokinę Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią Antakalnyje. Lietuvai išsivadavus iš maskvėnų ir švedų okupacijos, ši bažnyčia iškilo kaip padėka Dievui ir būsimos jo globos tėvynei prašymas. Vykdant Paco valią, jo palaikai buvo palaidoti po visų mindomu Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios slenksčiu. LDK didžiojo etmono kapo vietą žymėjo lenta su vieninteliu įrašu: „Hic iacet peccator“ – „Čia guli nusidėjėlis“.

Darius Kuolys

Literatūra

Pacas

Ar žinote, kad...