Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Klasicizmas
- Bojeris
- Dvaro poetai: D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Pr. U. Radvilienė, K. Benislavska, J. Baka
- LDK Baroko teatras
- Olizarovijus
- Pacas
- Sarbievijus
- Sirvydas ir lietuviškoji Baroko raštija
- Vijūkas-Kojelavičius
- Dachas
- Donas
- Kalderonas
- Kornelis
- Moljeras
- Rasinas
- Servantesas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Rasinas
Žanas Rasinas (Jean Racine, 1639 12 20 Ferte Milone–1699 04 21 Port Rojalyje) – prancūzų dramaturgas, poetas, klasicistinės prancūzų tragedijos meistras, Prancūzų Akademijos narys (1673).
Gimė pasiturinčioje šeimoje, anksti liko našlaitis. Rasiną auklėjo seneliai, priklausę jansenistams (katalikų bažnyčios srovė). Lankė griežtu auklėjimu garsėjusią jansenistų mokyklą Port Rojalyje, gavo klasikinį išsilavinimą: laisvai skaitė graikiškai, eiliavo lotynų ir prancūzų kalbomis. 1658 m. įstojo į koledžą Paryžiuje, susipažino su dramaturgu Žanu Batistu Moljeru (Jean-Baptiste Molière), pasakėtininku Žanu de Lafontenu (Jean de la Fontaine), poetu ir kritiku Nikolia Bualio (Nicolas Boileau). Kadangi tuo metu teatras laikytas amoralia įstaiga, Rasino artimieji privertė jį išvykti iš Paryžiaus, siūlė tapti kunigu. Apmąstymams pasitraukęs į Provansą, Rasinas vis dėlto grįžo į Paryžių, į teatro pasaulį. 1653 m. parašė dvi odes, išgarsinusias jį karaliaus dvare. 1664 m. Moljero trupė pastatė Rasino tragediją Tebaida, arba Broliai priešai, 1665 m. kita trupė pastatė Aleksandrą Didįjį. Abi pjesės buvo nereikšmingos. Moljero ir Rasino draugystė atšalo, Rasinas nutraukė santykius su jansenistais.
Siužetus savo kūriniams Rasinas dažniausiai ėmė iš Antikos mitų ir istorinių pasakojimų, juos keisdavo. Sukūrė klasicistinių tragedijų: Andromachė (past. 1667), Berenikė (past. 1670), Bajazetas (past. 1672), Mitridatas (past. 1673), Fedra (past. 1677).
Rasino dramos vertintos įvairiai: Andromachė lyginta su Kornelio Sidu, komedija Bylininkai (1668) buvo nevykusi, bet patiko karaliui, dėl to ilgainiui pelnė simpatijų. Berenikė, rašyta varžantis su to paties pavadinimo Kornelio pjese, ją pranoko. Fedra, kurią greta Andromachės ir Atalijos galime laikyti Rasino šedevru, kritikų buvo aštriai pajuokta.
Išjuokus Fedrą, Rasinas nutraukė ryšius su profesionalia scena, grįžo pas jansenistus, vedė, tapo labai pamaldus, visą laiką skyrė šeimai ir tarnybai, – kartu su Bualio Rasiną paskyrė karališkuoju istoriografu, jis lydėdavo karalių Liudviką XIV-ąjį karinių žygių metu ir juos apdainuodavo.
Dvi paskutiniąsias dramas bibliniais motyvais Estera (1689) ir Atalija (1691) skyrė karaliaus žmonai. Paliko poezijos, istorinių kūrinių (Trumpa Port Rojalio istorija, 1692).
Populiarumą Rasinas pelnė gvildendamas aistringos ir aklos meilės temas, jo tragedijos atspindėjo klasicistinės dramos veiksmo, vietos ir laiko vienovės kanonus.
Gintarė Bernotienė
