Literatūra

Literatūra > Barokas

Dvaro poetai: D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Pr. U. Radvilienė, K. Benislavska, J. Baka

Barokas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo rankraščių epocha. Rankraščiais tuo metu plito ir talentingų Lietuvos poetų kurta lyrika. XVII a. Lietuvos didikų dvaruose prieglobstį rado ir kūrė garsūs lenkų kilmės intelektualai ir poetai Danielius Naborovskis, Zbignevas Morštinas, Samuelis Pšipkovskis. XVIII amžiuje – vėlyvojo Baroko laikais – iškilo Lietuvos moterų Uršulės Radvilienės ir Konstancijos Benislavsko kūryba. Iš šio laikotarpio literatūros originalumu išsiskyrė jėzuitų vienuolio Juozapo Bakos poezija.
Baroko dvarų poezijai būdingi gyvenimo dužlumo ir praeinamumo, meilės ir draugystės, neišvengiamos mirties ir stoiškos žmogaus laikysenos nebūties akivaizdoje motyvai. Konstancija Benislavska eilėraščiais stengėsi išsakyti mistinę žmogaus ir Dievos bendravimo patirtį. Juozapas Baka kupinomis ironijos, žaismės ir šokiruojančių, drastiškų vaizdų eilėmis aprašinėjo mirtį.
Poetas, pedagogas, medikas, teisininkas, diplomatas Danielius Naborovskis (Daniel Naborowski, 1573–1640) gimė lenkų bajorų kalvinistų šeimoje. Jis įgijo gerą išsilavinimą Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir Italijos universitetuose. Būdamas septyniolikos, Vitenberge studijavo antikos literatūrą ir filosofiją, vėliau Bazelyje – mediciną, Orleane ir Strasbūre – teisę, Paduvoje mokėsi mechanikos pas patį Galilėją Galilėjų (Galileo Galilei). Užsienyje Naborovskis susipažino su Mikalojaus Radvilo Rudojo vaikaičiu, Kristupo Radvilo Perkūno sūnumi Jonušu Radvilu ir tapo jo prancūzų kalbos mokytoju. 1602 m., grįžęs iš užsienio, apsigyveno Lietuvoje ir ėmė tarnauti Radvilams – buvo jų sekretoriumi, diplomatu, siunčiamu į Angliją, Prancūziją, Veneciją ir kitus Europos kraštus, vaikų mokytoju, gydytoju, rūmų poetu. Teikdamas politinius patarimus savo mecenatams, Naborovskis nevengė Fransua Rablė (François Rabelais) būdingo humoro. Viename laiške siūlė nuo politinių rūpesčių pavargusiems Radvilams įkurti šalyje „girtuoklių valstybę“, kurios piliečiams rūpėtų tik vienas klausimas: „Ką šiandien gersime?“. Būdamas kalvinistas, gerai sutarė su katalikais: svečiuodavosi Verkiuose, Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus rūmuose, „mūzų buveinėje“, čia greičiausiai susitikdavo su vyskupo globotu katalikų poetu Motiejumi Kazimieru Sarbievijumi, kurio poeziją vertė į lenkų kalbą. Galėjo Naborovskis bendrauti ir su kitu Vilniaus vyskupo remtu rašytoju Konstantinu Sirvydu. Vesdamas jis įgijo Kernavės dvarelį, kuriame mėgo užsisklęsti nuo viešojo gyvenimo reikalų. Tapęs teisėju, gyveno Vilniuje, kuriame ir mirė. Palaidotas Kernavėje.

Naborovskis buvo vienas talentingiausių lenkiškai rašiusių XVII a. poetų. Žaisdamas žodžiais, alegorijomis ir metaforomis išreiškė baroko žmogaus pasaulėjautą. Jo kūrybą yra persmelkę pasaulio nepastovumo, gyvenimo laikinumo bei trapumo motyvai. Meilė, žmonių ryšiai iškeliami kaip brangintina greitai prabėgančio gyvenimo vertybė.
Samuelis Pšipkovskis (Samuel Przypkowski, apie 1592–1670) – poetas, filosofas, religinis mąstytojas, publicistas. Kilęs iš išsilavinusios lenkų bajorų šeimos. Jis priklausė arijonų religinei bendruomenei, kuri neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą ir krikščionybės išpažįstamą Švenčiausiosios Trejybės dogmą. Studijavo Vokietijoje ir Nyderlanduose – Altdorfo ir Leideno universitetuose, keliavo po Angliją ir Prancūziją. Nuo 1621 m. savo gyvenimą susiejo su Lietuva: stojo tarnauti LDK lauko etmonui Kristupui Radvilui, tapo jo sekretoriumi. Vėliau tarnavo Kristupo sūnui LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilui bei šio pusbroliui LDK žirgininkui Boguslovui Radvilui. Kalvinistai Radvilai globojo katalikiškose Vakarų Europos šalyse persekiotus arijonus.
Pšipkovskis gyveno Biržuose bei iš Radvilų gautame Dailidžių dvarelyje greta Balstogės. LDK arijonų bendruomenės įpareigotas rašė Abiejų Tautų Respublikos arijonų istoriją. 1628 m. Amsterdame išleido Samprotavimus apie Bažnyčios taiką ir santarvę („Dissertatio de pace et concordia Ecclesiae“). Europoje vykstant religinėms kovoms, tęsiantis Trisdešimties metų karui, Pšipkovskis gynė religinės tolerancijos idėją. Jis teigė, kad būtina atskirti valstybės ir bažnyčios valdžias: bažnyčios pareiga – rūpintis žmonių išganymu, tačiau ji neturinti teisės imtis prievartos. Negalima bausti ir persekioti kitaip tikinčių ir mąstančių žmonių, nes jų persekiojimas kenkia valstybei. Pasaulietinė valdžia turėtų tramdyti religinius fanatikus, kurie kursto visuomenėje nesantaiką. Šis Pšipkovskio veikalas sulaukė didelio atgarsio Nyderlanduose ir Anglijoje, prisidėjo prie tolerancijos idėjų sklaidos Europoje. 1653 m. angliškai perleistas Londone, jis turėjo įtakos žinomo anglų filosofo Džono Loko (John Locke) darbams. 1689 m. išleistame „Laiške apie toleranciją“ Lokas plėtojo Pšipkovskio ir kitų Abiejų Tautų Respublikos arijonų išsakytas mintis.
Kaip ir jo globėjas Kristupas Radvilas, Pšipkovskis viešajame Lietuvos ir Lenkijos gvenime gynė tolerantiškos, piliečių minties ir tikėjimo laisvę gerbiančios valstybės idealą. 1632 m. Abiejų Tautų Respublikos seimui išrinkus karaliumi Vladislovą Vazą, arijonų poetas kreipėsi į naująjį valdovą eilėmis, iškeldamas sąžinės laisvės ir tolerancijos svarbą valstybės gerovei. 1655 m. pirmąkart Lietuvą okupavus Maskvai ir Švedijai, Pšipkovskis liko ištikimas savo globėjui Jonušui Radvilui, sudariusiam Lietuvos sąjungą su Švedija ir taip nutraukusiam uniją su Lenkija. Tais metais išleistoje knygoje Jonušo Radvilo išteisinimas (“Apologia pro Janussio Radivilo“) poetas aukštino LDK didžiojo etmono ištikimybę tėvynei, atmetė jam išsakytus kaltinimus dėl valstybės išdavystės.
1658 m. Respublikos seimas priėmė įstatymą, kuriuo įpareigojo šalies arijonus arba atsisakyti savo tikėjimo, arba parduoti turtą ir palikti valstybę. Pšipkovskis buvo tarp tų kelių tūkstančių Lietuvos ir Lenkijos arijonų, kurie liko ištikimi savo tikėjimui ir išvyko iš tėvynės. Jis apsigyveno Boguslovo Radvilo dvaruose Prūsijoje, ten iki mirties vadovavo Prūsijos arijonų bendruomenei. Parašė Boguslovo Radvilo gyvenimą, kuriame šlovino Radvilų giminės nuopelnus Lietuvos valstybei, pačius Radvilus kildino iš pagonių žynio Lizdeikos. Pšipkovskis buvo vienas garsiausių arijonų poetų. Lotyniškai rašė religinę, filosofinę ir politinę poeziją. Jo kūrybai būdingi žmogaus gyvenimo trapumo, nesustabdomos laiko tėkmės išgyvenimai, amžino gėrio ir grožio ilgesys.
Konstancija Benislavska (Konstancja Benisławska, 1747–1806) – poetė, lenkų kalba kūrusi religinę poeziją. Gimė Livonijos bajorų šeimoje. Poetė visą gyvenimą praleido Livonijos dalyje, esančioje į rytus nuo Daugpilio. Ji anksti ištekėjo už Petro Benislavskio – Lovonijos stalininko. Benislavska pagimdė dvidešimt du vaikus, iš kurių išaugo aštuoni: dvi dukros ir šeši sūnūs. Tikėtina, kad stipriausiai jaunos poetės brendimą paveikė vyro broliai jėzuitai Jonas ir Konstantinas Benislavskiai. Svarbiausias jos literatūrinis kūrinys – religinės poezijos rinkinys Sau dainuojamos dainos, Livonijos Kunigaikštijos stalininkienės Konstancijos Benislavskos iš Rykų primygtiniu bičiulių raginimu iš kaimiškų šešėlių iškeltos į šviesą (1766). Jos rašyti eilėraščiai išsiskyrė savitumu, nebuvo panašūs į kitų kūrybą ir pelnė pripažinimą dar autorei gyvai esant.
Juozapas Baka (Józef Baka, 1707–1780) – lotyniškai ir lenkiškai rašęs vėlyvojo Baroko rašytojas ir poetas, pamokslininkas. Vilniaus universitete studijavo retoriką, filosofiją, teorlogiją. Gyvenimo duomenų žinoma nedaug: kilo iš pasiturinčios bajorų šeimos, mokėsi Vilniaus akademijoje, pasirinko kunigystės kelią, buvo įšventintas į jėzuitus, dėstė jėzuitų kolegijose, buvo misijonieriumi Minske, kunigavo Vilniuje. 1766 m. išleido religinės filosofijos eilėraščių rinkinį Pastabos apie galutinius dalykus ir nuodėmių blogį ir Pastabos apie visiems neišvengiamą mirtį. Parodijuodamas retorinį stilių, naudodamas ironiją, jungdamas kasdienės šnekamosios kalbos leksiką ir intonacijas, pamokslo, pokalbio formas, ironiją Baka kūrė komiškas, groteskines situacijas, griovė įprastas poetikos ir estetikos normas.
Pranciška Uršulė Radvilienė (Franciszka Urszula Radziwiłłowa, 1705–1753) – dramaturgė, poetė ir švietėja. Ji buvo kašteliono Jonušo Antano Višnioveckio ir Teofilės Taidės Leščinskos vienturtė duktį. Tėvo dvare gavusi puikų išsilavinią, 1725 m. ji ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilo Žuvelės. Gyvendama Nesvyžiuje, ji užsiėmė kultūrine švietėjiška veikla, organizavo literatūros salonus, įsteigė dvaro teatrą, kuriame vaidino vietiniai bajorai, Nesvyžiaus karo akademijos kadetai, taip pat Radvilų vaikai. Radvilienė kūrė ne tik lenkų, bet ir prancūzų kalbomis. Labiausiai kunigaikštienę išgarsino 16 eiliuotų dramų (9 komedijos, 5 tragedijos ir 2 operos), kurios buvo parašytos Nesvyžiaus teatro scenai. Pagrindinė jos kūrinių, ne tik dramų, tema – pakilėtas, sudvasintas meilės poetizavimas ir moters apologija. Išaugusi iš vėlyvojo Baroko temų ir paženklinta Apšvietos ideologijos, Radvilienės kūryba laikytina savitu XVIII a. literatūros reiškiniu.

Darius Kuolys

Literatūra

Dvaro poetai: D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Pr. U. Radvilienė, K. Benislavska, J. Baka

Ar žinote, kad...