Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Hiolderlynas

Frydrichas Helderlinas (Friedrich Hölderlin, 1770–1843) – poetas, prozininkas, vertėjas, vienas žymiausių Naujųjų laikų vokiečių rašytojų. Jo kūrybai vieta atrandama tarp Veimaro klasikos ir Romantizmo. Helderlinas anksti neteko tėvo ir patėvio, motinos noru Tiubingeno universitete studijavo teologiją. Tačiau atsisakęs tapti evangelikų pastoriumi, duoną turėjo užsidirbti įvairiais būdais, daugiausia kaip pasiturinčių šeimų namų mokytojas. Tiubingene ir Jenoje, kur Helderlinas taip pat studijavo, jis užmezgė santykius su to meto vokiečių intelektualiniu elitu – filosofais Frydrichu Šelingu (Friedrich Schelling), Georgu Hegeliu (Georg Hegel), Johanu Fichte (Johann Fichte), rašytojais Johanu Volfgangu Gėte (Johann Wolfgang von Goethe), Novaliu. Ypač didelį poveikį jam darė kraštietis poetas Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller), kurio „švabiško klasicizmo“ poveikis ryškius ankstyviausiuose Helderlino eilėraščiuose. Vis dėlto Helderlinas greitai išsivaduoja iš įtakų – klasicistų garbintą Antiką jis vaizduoja visiškai kitaip, pagausindamas gaivalingų, konfliktiškų ir tragiškų atspalvių. Šitai liudija vienintelis Helderlino romanas Hiperionas (I d. išspausdinta 1797, II d. – 1799), kuriame laisvės ir kūrybos, individualumo ir dieviškumo idealai, poeto įkurdinti „žmonijos vaikystėje“ – antikinėje Graikijoje, aštriai supriešinami su barbariška, dvasiškai skurdžia dabartimi. Istoriniam laiškų romano siužetui (vaizduojamos nesėkmingos XVIII a. antrosios pusės graikų kovos prieš pavergėjus turkus) antrina pagrindinio herojaus Hiperiono tragiška meilė Diotimai.
1796-aisiais turtingo Frankfurto bankininko žmona Siuzetė Gontard (Susette Gontard) perskaitė Hiperiono fragmentą ir greičiausiai dėl to nusprendė pakviesti Helderliną namų mokytoju. Tarp poeto ir Siuzetės įsiplieskė didžiulė meilė, kurią įamžino galutinė romano versija. Po kelerių metų paaiškėjus jų ryšiui, Helderlinas buvo priverstas palikti Frankfurtą. Jis mokytojavo Šveicarijoje, Prancūzijoje, kol 1802-aisiais, sužinojęs, kad Siuzetė guli mirties patale, paklaikęs viską metė ir pėsčias grįžo į Vokietiją.
Po 1802-ųjų Helderlinas parašo svarbiausius savo kūrinius. Pakili epinė dikcija susijungia su šnekamąja, vietomis tarmiška kalba, meistriškai įvaldyti klasikiniai metrai ir žanrai (elegija, himnas, odė) – su daugiaprasmiais, mįslingais įvaizdžiais. Persikloja ir Švabijos bei mitinės Graikijos kraštovaizdžiai, poezijos misija suprantama kaip pirmykštės dermės tarp žmonių, aplinkos ir dievų atkūrimas. Tačiau neretai girdėti ir nevilties gaida – žiūrint ne tik į savo, bet ir į visos žmonijos prabėgusią ir nesugrąžinamą jaunystę („Aiman! Iš kur aš imsiu / Gėlių, kai bus žiema, kur imsiu / Aš saulės spindulį / Ir žemišką šešėlį?“, „Pusė gyvenimo“).
1806-aisiais Helderliną, kuris tuo metu dirbo Homburgo grafo dvaro bibliotekininku, ištinka dar viena stipri dvasinė krizė. Jis atsiduria Tiubingeno psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios išeina nugydytas. Nuo 1807-ųjų iki pat mirties gyvena Tiubingene pas globėją, dailidę Zimerį (Zimmer). Nors ir laikomas bepročiu, Helderlinas nepadeda plunksnos: jo „aptemimo metų“ lyrika, ilgą laiką traktuota kaip kuriozas, paskutiniais dešimtmečiais susilaukia vis daugiau teigiamų vertinimų ir interpretacijų.
Visą XIX šimtmetį Helderlinas buvo beveik užmirštas, jo įtemptą jauseną ir keltas problemas savomis pripažino tik XX amžius. Be Helderlino neįsivaizduojama šio šimtmečio vokiečių poezijos (juo žavėjosi ir iš jo mokėsi Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke), Georgas Traklis (Georg Trakl), Gotfrydas Benas (Gottfried Benn), Johanesas Bobrovkis (Johannes Bobrowski), Polis Celanas (Paul Celan) ir daugelis kitų) ir filosofijos (Martynas Haidegeris (Martin Heidegger)) raida – ir ne vien jų. Lietuvių literatūroje helderliniškos dikcijos atgarsiai juntami Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Sigito Gedos lyrikoje.

Laurynas Katkus

Literatūra

Hiolderlynas

Ar žinote, kad...