Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Šviečiamasis klasicizmas
- Bogušas
- Donelaitis
- Karpavičius
- Kosciuška
- LDK apšvietos poezija
- Poška
- Sniadeckis
- Stanevičius
- Šimkevičius
- Valiūnas
- Gėte
- Hiolderlynas
- Kantas
- Ruso
- Sviftas
- Volteras
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Šimkevičius
Jokūbas Šimkevičius (Jakób Szymkiewicz, 1775–1818) – gydytojas, vienas pediatrijos pradininkų bei pirmasis blaivybės idėjos propaguotojas Lietuvoje ir Lenkijoje, žymus masonas, visuomenės veikėjas, satyrikas, Nenaudėlių draugijos prezidentas.
Gimė Žemaitijoje, Raseiniuose ar Raseinių apskrityje. Baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, pirmajame XIX a. dešimtmetyje pradėjo gydytojo praktiką Vilniuje. Dalyvavo kuriant Vilniaus medicinos draugiją (1805), publikavo mokslinius straipsnius laikraštyje Vilniaus dienraštis (Dziennik Wileński). Visi trys didesni Šimkevičiaus moksliniai darbai – tai medicinos mokslo naujovės ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir Rusijos imperijos mastu. 1806 m. Vilniuje išleido veikalą Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas (Nauka chirurgii teoretycznej i praktycznej), kuris 1809 m. atvėrė jam duris į Varšuvos mokslo bičiulių draugiją. Tais pat metais buvo išvykęs į Paryžių, kur greičiausiai tobulino medicinos žinias, įstojo į masonų ložę ir Paryžiaus praktinės medicinos draugiją. 1810 m. Vilniuje pasirodė dar viena novatoriška Šimkevičiaus knyga Vaikų ligų mokslas (Nauka o chorobach dzieci).
Šimkevičius buvo aktyvus visuomenės veikėjas – priklausė Vilniaus Labdarių draugijai, 1814 m. buvo vienas iš atsinaujinusio laikraščio Vilniaus dienraštis (Dziennik Wileński) leidėjų kartu su Gotfridu Ernestu Grodeku, Juozapu Zavadzkiu ir kt. Tapo VU garbės nariu. Nuo 1816 m. pabaigos kartu su Kazimieru Kontrimu organizavo Nenaudėlių draugiją, 1817 m. išrinktas pirmuoju jos prezidentu (slapyvardis Perkūnas). Materialiai rėmė draugijos satyrinio laikraščio Gatvės žinios leidimą, skelbė jame satyrinę publicistiką, sukūrė garsų šio leidinio personažą, savotišką Nenaudėlių draugijos emblemą – „bajorą ant ližės“.
Priklausė Vilniaus masonų ložei „Uolusis lietuvis“, kartu su Kontrimu 1818 m. sukūrė jos reformavimo projektą, pagal kurį masonerija turėtų atsisakyti „pasenusios organizacijos“ ir tapti pusiau atvira visuomenine-moksline draugija. Šios reformos neparėmė masonų vyresnybė, tad jos iniciatoriai įkūrė „Reformuoto uoliojo lietuvio ložę“, kurios veikla dėl greitos Šimkevičiaus mirties nutrūko.
1818 m. Vilniuje išėjo paskutinis Šimkevičiaus darbas Apie girtuoklystę (Dzieło o pijaństwie). Tai pirmasis mokslinis veikalas šia tema Lietuvoje bei Lenkijoje, paskatintas, galima manyti, ir Nenaudėlių draugijos veiklos: girtuoklystė buvo viena pagrindinių Lietuvos visuomenės ydų, su kuria draugija ėmėsi kovoti. Savo veikale Šimkevičius aptarė alkoholizmą ne tik medicinos požiūriu, bet iškėlė ir neigiamą šios priklausomybės ligos poveikį visuomenės gyvenimui. Alkoholizmo problema, jos vertinimas Šimkevičiaus veikale ruošė dirvą XIX a. vidurio Blaivybės sąjūdžiui, inicijuotam Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus.
Šimkevičius buvo vienas pirmųjų Lietuvos dvarininkų, kuris paleido iš baudžiavos savo Taukelių dvaro (dab. Utenos r.) valstiečius. Testamentu paaukojo nemažą pinigų sumą paremti profesionaliems Vilniaus muzikams, kitą – amatų mokyklai Vilniuje steigti, dar vieną – Vilniaus universitetui, kad iš jos būtų apmokėtas neturtingų bajorų, amatininkų ir valstiečių vaikų mokslas gimnazijose ir Universitete (Universitetas nusprendė, kad šiuo fondu turi pirmenybę naudotis Šimkevičiaus giminės nariai ir išlaisvinti Taukelių dvaro valstiečiai).
Mirė nuo džiovos 1818 lapkričio mėn. Taukeliuose, ten ir palaidotas.
Brigita Speičytė