Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Stanevičius

Simonas Stanevičius (1799–1848) – gimė Kanopėnų bajorkaimyje, Raseinių apskrityje, Viduklės valsčiuje, smulkiųjų žemaičių bajorų šeimoje. Nėra žinoma, kur išėjo ankstyvuosius mokslus; 1817–1818 m. jau mokėsi Kražių gimnazijoje ir dirbo korepetitoriumi (prižiūrėjo kartu gyvenančius jaunesnius mokinius, padėdavo jiems rengti pamokas, buvo įsipareigojęs kas mėnesį pranešti gimnazijos vadovybei apie savo globotinių pažangumą ir elgesį). Gimnazijos dokumentuose Stanevičius įvardytas kaip gabus ir pavyzdingas korepetitorius. Buvo vienas geriausių mokinių, pasižymėjęs įvairiapusiais gabumais, stropumu, geru elgesiu. Gimnaziją baigė 1821 m., tačiau gavęs atestatą dar liko Kražiuose, greičiausiai tapo jaunųjų grafų Jurgio ir Kazimiero Plioterių korepetitoriumi ir guverneriu (auklėtoju ir namų mokytoju).
1822 m. įstojo į Vilniaus universitetą, Literatūros ir laisvųjų menų skyrių. Stanevičius čia mokėsi Universiteto klestėjimo metu, klausėsi žymių dėstytojų paskaitų: Joachimo Lelevelio visuotinės istorijos, Gotfrido Ernesto Grodeko lotynų literatūros, Angelo Daugirdo filosofijos, Jano Loboikos rusų kalbos, literatūros ir istorijos, Leono Borovskio poezijos ir retorikos kursų, mokėsi lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių kalbų. Jau kitais metais parengė ir Vilniuje išleido Teodoro Brandenburgo šviečiamąją knygelę valstiečiams Apie darymą valgio iš kerpių islandų (Apey darima walge isz kiarpiu islandu, vertimas iš lenkų kalbos), XVIII a. prancūzų katalikų dvasininko ir pedagogo Šarlio Fransua Lomono (Charles François Lhomond) vadovėlį Istorija šventa (vertimas iš lotynų k., Historyia szwenta), dviem leidinėliais paskelbė ištraukų iš Mikalojaus Daukšos Postilės (Wyjątek z kazań żmudzkich, t. y. „Ištraukos iš žemaitiškų pamokslų“).
Universitetą baigė 1826 m., kurį laiką – iki 1829 m. – liko Vilniuje. Išlaikęs korepetitoriaus egzaminus ir gavęs teisę būti guverneriu, greičiausiai vertėsi privačiomis pamokomis. . Vilniuje išėjo svarbiausi anksčiau parengti Stanevičiaus darbai – jo ir Kristijono Donelaičio pasakėčių rinkinys Šešios pasakos (Szeszes pasakas), liaudies dainų rinkinys – pirmoji folkloro publikacija visoje buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje – Dainos žemaičių (Daynas Żemaycziu), XVIII a. anoniminės lietuvių kalbos gramatikos lotynų kalba Universitas linguarum litvaniae naujas leidimas Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos, arba žemaitiškos (Trumpas pamokimas kałbos lituwyszkos arba żemaytyszkos).
Vėliau gyveno pas savo buvusį globotinį J. Plioterį Gedminaičiuose (prie Švėkšnos) ir Raseiniuose, tvarkė jo biblioteką. 1830 m. pabaigoje–1831 m. pirmąjį pusmetį Stanevičius ir Plioteris lankėsi Karaliaučiuje, susitiko su tenykščio universiteto profesoriumi, lietuvių kalbos seminaro vedėju Liudviku Rėza, kaupė medžiagą lituanistinėms studijoms. Grįžę iš Karaliaučiaus tais pačiais lituanistinių studijų tikslais lankėsi Rygoje, čia ., kaip liudijama, Plioterio lėšomis buvo išspausdintos Stanevičiaus išleistų žemaičių dainų melodijos Pažymės žemaitiškos gaidos (Pàźimes żemaytyszkas gâydas).
1836 m. pradžioje mirus Plioteriui, Stanevičius kurį laiką gyveno Raseiniuose, paskui – pas Jurgio brolį, savo kražiškį auklėtinį Kazimierą Stemplėse (netoli Švėkšnos). Apie 1835–1838 m. parašė rankraščiu likusį darbą „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ („Wyjaśnienie Mythologii Litewskiej“). Susirašinėjo su istorikais Mykolu Balinskiu, Teodoru Narbutu, teikė jiems lituanistinių žinių. Mirė nuo džiovos . pradžioje, Otono Praniausko palaidotas Švėkšnoje. Kapas neišliko.
Stanevičius – pirmasis profesionalus filologas lietuvių literatūroje ir kultūroje. Nors jo kūrybinis palikimas nėra didelės apimties, bet rodo autorių buvus visapusį humanitarą, kuriam rūpėjo įvairios lietuvių kultūros sritys – kalba, tautosaka, literatūra, istorija. Tarp kitų Žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvių Stanevičiaus darbai išsiskiria filologine kokybe. Pavyzdžiui, tautosakos rinkinio Dainos žemaičių pratarmėje autorius sakosi atrinkęs skelbti tik autentiškiausias, grynos kalbinės raiškos ir estetinės formos dainas, kurios „mokytiems patiktų“; kai kurioms jų parašė komentarus, paaiškinančius atlikimo kontekstą, su dainomis susijusius papročius. Publikuodamas lietuvių raštijos paminklus – Daukšos Postilės ištraukas, XVII a. lietuvių kalbos gramatiką, Donelaičio pasakėčias – Stanevičius, kaip profesionalus filologas, stengėsi išlaikyti teksto autentiką, nesuvienodinti kalbinės įvairovės.
Stanevičius iš amžininkų išsiskiria ir tuo, jog yra daugiausiai leidinių paskelbęs lietuvių autorius XIX a. pradžioje. Tad galima spręsti, kad šis universiteto auklėtinis, kitaip nei vyresnės kartos Žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjai (Antanas Klementas, Dionizas Poška), suprato spaudos svarbą lietuvių bendrinės kalbos formavimuisi, lietuvių kultūros plėtotei viešojoje erdvėje. Skatinimai „nepatingėti pasirūpinti“ ir spausdinti lietuvišką kūrybą ar mokslines knygas, savo darbais išeiti iš pravataus bičiulių ar pažįstamų rato, kreiptis į skaitytoją tiesiogiai ir netiesiogiai išsakyti jo knygų Šešios pasakos, Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos, arba žemaitiškos pratarmėse. Nors Stanevičius, kaip ir visi jo amžininkai žemaičiai, buvo dvikalbis, jis jau skelbė savo darbus vien lietuvių kalba (panašiai kaip XIX a. viduryje Simonas Daukantas) – vadinasi, vienas pirmųjų suvokė savarankiškos, autonomiškos ir profesionalios lietuvių kultūros plėtotės galimybę.
Stanevičiaus ir Donelaičio pasakėčių rinkinys Šešios pasakos – unikalus dviejų autorių kūrybos leidinys. Jame pirmą kartą Didžiojoje Lietuvoje (buv. LDK krašte) paskelbta Donelaičio kūrybos dalis. Rengdamas šį rinkinį Stanevičius atsiskleidė ir kaip poetas, ir kaip filologas, literatūros istorikas. Dvilypis rinkinys rodo, kad autoriui svarbu ne tik pasirodyti su savo kūryba, bet ir supažindinti skaitytojus su lietuvių literatūros tradicija, parodyti ją esant gyvybingą, besitęsiančią. Taip pat svarbu, kad šiuo rinkiniu Stanevičius kreipėsi ne į kurio nors vieno Lietuvos regiono skaitytojus, o į bendrą nacionalinės lietuvių literatūros adresatą. Jo rinkinyje dalyvauja autoriai iš visų Lietuvos regionų, kur vartojama lietuvių kalba: Mažosios Lietuvos poetas Donelaitis, žemaitis Stanevičius ir pratarmės autorius lietuvis (aukštaitis nuo Ukmergės), pasirašęs J. J. V. Lietuvio slapyvardžiu. Greičiausiai pratarmę šiuo ukmergiškio slapyvardžiu parašė pats Stanevičius, bet ši aplinkybė tik išryškina nacionalinės literatūros idėją leidinyje. Juolab jei aukštaitis pratarmėje rašo su žemaitybėmis, vadinasi, jis vartoja ne šnekamąją kalbą, savo namų aplinkos tarmę, o bendrinę lietuvių rašto kalbą, kuria ir yra skelbiama nacionalinė literatūra, o ne vietinė, regioninė raštija. Todėl Šešios pasakos simboliškai patvirtina lietuvių nacionalinės literatūros funkcionavimo ir bendrinės kalbos vartojimo faktą. Rinkinio Šešios pasakos „Prakalba“ – ir pirmasis lietuviškas literatūros istorijos bei kritikos straipsnis, kuriame pristatytas pasakėčios žanras, jo lietuviškoji tradicija, daug dėmesio skirta Donelaičio kūrybai, pažįstamai iš Liudviko Rėzos leidinių, paminėti tuomečiai rašantys žemaičių poetai Poška ir Silvestras Valiūnas.
Pasakėčios buvo populiarus ir vertinamas šviečiamojo klasicizmo literatūros žanras, savo didaktiniu pobūdžiu, retorine raiška atitikęs Apšvietai būdingą literatūros naudingumo ir racionalios įtaigos reikalavimą. Stanevičiaus pasakėčių glaustumas, formos grakštumas, kompozicija (nebūdingas atskiras moralas), siužetų šaltiniai (antikiniai, tautosakiniai, originalūs) rodo, kad autorius orientavosi į meniškiausius klasicistinės pasakėčios pavyzdžius – tokius, kaip prancūzų Žano de la Fonteno (Jean de la Fontaine, 1621–1695), lenkų Ignoto Kraciskio (Ignacy Krasicki, 1735–1801), – rinkinio „Prakalboje“ paminėtų autorių kūrybą. Drauge – į išsilavinusį, estetinį skonį turintį skaitytoją. Be pasakėčioms apskritai būdingų bendųjų moralinių vertybių (ezopinio siužeto „Lapė ir juodvarnis“, „Lapė ir žąsys“, tautosakinio siužeto „Žmogus ir levas“), Stanevičius išsakė ir aktualias savos epochos idėjas. XIX a. pradžioje populiarios fiziokratizmo ekonominės teorijos teigta ir visuomenėje suvokta laisvo valstiečio darbo vertė išreikšta pasakėčioje „Aitvarai“; lietuvių tautinės bendrijos santalkos nelaisvės sąlygomis būtinybė – politinėje pasakėčioje „Arklys ir meška“. Valstietiško gudrumo ir apsukrumo laikysenos vertę, išsakytą tekste „Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko“, taip pat galima suprasti tuomečiame politiniame kontekste: kaip išlikti „mažiausiam paukšteliui“ didžiųjų lenktynėse ir kivirčuose.
Stanevičiaus pasakėčių dalį rinkinyje užbaigia odė „Šlovė žemaičių“ (parašyta 1823), kurioje džiaugiamasi Vilniaus universitete susibūrusiais (seną mokslų būstą „apsėdusiais“) žemaičiais, užsidegusiais „gera tėviškei daryti“. Ši odė išreiškia Žemaičių kultūrinio sąjūdžio jaunuomenės, studentijos nuotaikas ir idėjas – pataisyti, „ką amžiai pagadino“: gaivinti istorinę atmintį ir gimtąją kalbą, bendrauti, sutartinai veikti. Odės pabaigoje iš Antikos literatūros perimtas „šimtabalsio garso“ topas atskleidžia tekste išsakyto žemaičių patriotizmo prasmę: puoselėjantieji savą tautinę kultūrą dalyvauja bendroje Europos civilizacijoje.
Stanevičiaus palikimas liudija dar XIX a. pradžioje išryškėjusias lietuvių tautinės kultūros plėtotės galimybes, kurias sutrikdė po 1830–1831 m. sukilimo pakitusi politinė, kultūrinė situacija ir sustiprėjusi Rusijos imperijos asimiliacinė politika buvusios LDK teritorijoje. Stanevičius ilgam buvo primirštas, populiariausias jo kūrinys – pasakėčia „Arklys ir meška“ – plito sakytiniu būdu ir nuorašais, dažniausiai be autoriaus vardo. XX a. pradžioje, formuojantis lietuviškajam švietimui, grįžo į skaitytojų ir tyrėjų akiratį kaip lietuvių literatūros tradicijos autorius.

Brigita Speičytė

Literatūra

Stanevičius

Ar žinote, kad...