Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Kosciuška

Tadas Kosciuška (1746–1817) – karo vadas ir politikas, kovojęs už amerikiečių, lietuvių, lenkų tautų laisvę, siekęs pasaulyje įgyvendinti Apšvietos keltus žmonių laisvės ir lygybės idealus. Amerikos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenių generolas, revoliucinės Prancūzijos garbės pilietis, 1794 m. ėjęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovo – Aukščiausiojo Viršininko – pareigas. Tuo metu lietuviškai vadintas „Aukščiausiąja Galva“ ir „Visų viršiausiuoju“. Jo vardas XVIII–XIX a. sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu.
Gimė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos Brastos vaivadijoje, Polesėje, Merečovščiznos kaime (dab. Baltarusijoje), Lietuvos kariuomenės pulkininko Liudviko Tado Kosciuškos ir Teklės Ratomskytės šeimoje. Kosciuškos – sena Lietuvos bajorų giminė. Jos protėviui Konstantinui, vadintam mažybiniu Kosciuškos vardu, didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis XVI a. pradžioje už tarnybą dovanojo Sechnovičių dvarą Naugarduko vaivadijoje, kurį vėliau paveldėjo ir Tadas Kosciuška. Būsimasis karo vadas mokėsi vietinėje pijorų mokykloje. Tėvui mirus, dėl lėšų stokos mokyklą metė ir studijavo privačiai. 1765 m. didikų Čartoriskių remiamas įstojo į tuo metu karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įsteigtą Varšuvos Riterių mokyklą, kurioje buvo ugdomas Lenkijos ir Lietuvos elitas. Čia, be karo mokslų, dėstyta istorija, teisė, ekonomika, matematika, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbos. Gavęs valdovo stipendiją, 1769–1774 m. tęsė studijas Prancūzijoje. Paryžiuje mokėsi ne tik karinės architektūros, artilerijos, karo taktikos, bet ir piešimo bei tapybos. Tapo neblogu dailininku. Prancūzijoje domėjosi audringu visuomeniniu ir intelektualiniu gyvenimu, susipažino su Apšvietos filosofų idėjomis. Jo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus stipriai paveikė prigimtinę žmonių lygybę ir laisvos visuomenės idealus skleidę Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) darbai. Grįžęs į Respubliką, netrukus dėl nelaimingos meilės vėl turėjo tėvynę palikti. Mat įsimylėjo savo globėjo Juozapo Sosnovskio, Smolensko vaivados ir LDK lauko etmono, dukterį Liudviką. Kai tėvas nesutiko dukters išleisti už neturtingo bajoro, nesėkmingai mėgino ją pagrobti. Bijodamas etmono keršto, 1775 m. pabėgo į Prancūziją. Iš jos jau kitais metais kaip savanoris išvyko kovoti už Amerikos nepriklausomybę. Tapęs Amerikos kariuomenės pulkininku inžinieriumi, kovėsi iki amerikiečių karo su Anglija pabaigos: projektavo ir statė įtvirtinimus, dalyvavo mūšiuose, vadovavo pėstininkų batalionui, pasižymėjo sumanumu ir narsa, buvo sužeistas. Už karinius nuopelnus gavo brigados generolo laipsnį, sulaukė ypatingos Kongreso padėkos, žemės valdos ir finansinio atlygio. Buvo priimtas į tuo metu sukurtą Cincinatų draugiją. Šią draugiją sudarė žymiausi Amerikos laisvės kovų vadai, apsisprendę sekti legendinio Romos gynėjo Cincinato pavyzdžiu ir savo gyvenimus aukoti tėvynei.
1784 m. Kosciuška iš Amerikos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno iš protėvių paveldėtame kukliame Sechnovičių dvare. Mėgino ūkininkauti, savo valstiečiams vyrams perpus sumažino baudžiavos prievoles, o moteris nuo šių prievolių išvis atleido. Prasidėjus Respublikos reformoms, Kosciuška stengėsi prie jų prisidėti. Savo bičiuliui ir kaimynui, Lietuvos bajorijos pasiuntiniui į Ketverių metų seimą Mykolui Zaleskiui rašytuose laiškuose jis ragino greičiau taisyti visuomenės papročius: grumtis su žmonių fanatizmu, vergiškumu, naikinti valstiečių išnaudojimą ir juos pilietiškai ugdyti. „Dieve mano! kaip maža tikrų piliečių! [...] Baudžiauninkas – tai žodis, kuris apšviestose tautose privalo būti prakeiktas“, – teigė Kosciuška. Pats parengė Respublikos ginkluotųjų pajėgų atnaujinimo projektą, kuriuo siūlė iš bajorų, miestiečių ir valstiečių sukurti vieningą krašto miliciją.
1788 m. seimui nusprendus padidinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, lietuvių pasiuntiniai iškėlė Amerikos kovų didvyrio kandidatūrą į Respublikos generolus. Pats Kosciuška veržėsi vadovauti Lietuvos daliniams, bet seimo buvo paskirtas į Lenkijos Karalystės kariuomenę. Iš jos Naugarduko vaivadai, generolui Juozapui Nesiolovskiui 1790 m. rašė: „Maldauju dėl visko, kas Jums gyvenime mieliausia, dėl žmonos ir vaikučių, kad panorėtum, Jūsų Malonybe geradary, ištraukti mane iš tokios nemalonios vietos. [...] Panorėkite mane susigrąžinti į Lietuvą, nebent išsižadate manęs ir laikote mane netinkamu jums tarnauti? Kas gi esu, jei ne lietuvis, jūsų tautietis, jūsų pačių išsirinktas? Kam gi, jeigu ne jums, turiu rodyti dėkingumą, ką turiu ginti, jeigu ne jus ir save patį? Jei tai jūsų nesuminkštins ir neiškelsite mano reikalo Seime, kad galėčiau grįžti, aš pats turbūt, Dievas mato, pasidarysiu sau ką nors bloga, nes pyktis mane ima dėl to, kad būdamas iš Lietuvos tarnauju [Lenkijos] Karalystei, kai jūs trijų generolų neturite. Kada prievarta jus pažemins, gal tik tuomet atsikvošėsite ir imsite savimi rūpintis.“ Šie žodžiai pasirodė pranašiški. 1792 m. Rusijai užpuolus Abiejų Tautų Respubliką paaiškėjo, kad karaliaus paskirtas Lietuvos kariuomenės vadas generolas Liudvikas Virtembergietis yra tėvynės išdavikas, tarnavęs Prūsijai ir Rusijai. O Kosciuška, vadovaudamas vienai iš trijų Lenkijos divizijų, narsiai gynė rytines Respublikos sienas. Už pasiektas pergales buvo dukart valdovo apdovanotas. Sužinojęs, kad karalius Stanislovas Augustas nusileido Rusijos reikalavimams ir kapituliavo, siūlė Respublikos politikams bei karo vadams pagrobti neryžtingą karalių ir toliau tęsti karą su maskvėnais. Tokiam projektui pritarimo nesulaukęs, atmetęs asmeninį karaliaus prašymą likti tarnauti kariuomenėje, išvyko iš šalies. Dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų politinėje veikloje Leipcige. 1793 m. važiavo į Prancūziją ieškoti paramos rengiamam Respublikos sukilimui: aiškino revoliucinei prancūzų valdžiai, kad ir lenkai su lietuviais ketina iš esmės pertvarkyti savo visuomenę, tačiau Paryžiaus pažado padėti būsimiems sukilėliams negavo.
Kunigaikščių Čartoriskių ir emigracijos politikų iškeltas vadovauti Lenkijos ir Lietuvos sukilimui, Kosciuška 1794 m. kovo 24 d. Krokuvos turgaus aikštėje susirinkusiems žmonėms – kaip valstybės šeimininkams – perskaitė sukilimo aktą ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę. Sukilimo metu jam buvo suteikti valstybės Aukščiausiojo Viršininko, diktatoriaus, įgaliojimai. Sukilusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė savo valdžią – Lietuvos Tautos Aukščiausiąją Tarybą. Bijodamas Respublikos jėgų susiskaidymo, Kosciuška privertė Lietuvą pripažinti jo viršenybę. Lietuvos valdžia skelbė ne tik savo, bet ir Kosciuškos atsišaukimus dviem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai. Vilniaus sukilimo vadai tautiečiams aiškino, kad Kosciuška – tai paties Dievo Lietuvai ir jos laisvei siųstas lietuvis. Būdamas Gardine Valstybės Viršininkas atskiru, lietuviškąjį patriotizmą žadinančiu laišku kreipėsi į Lietuvos karius – „lietuvių riterius“: „Lietuva! Mano kraštiečiai ir gentainiai! Gimiau jūsų žemėje, nuoširdžia meile mano tėvynei atsišaukia manyje ypatingas palankumas tiems, tarp kurių pradėjau gyvenimą. [...] Šlovinga savo karingumu ir pilietiškumu Lietuva, ilgai buvusi nelaiminga dėl savo sūnų išdavysčių, pažadu tau stoti tarp jūsų.“ Karo stovykloje prie Polaneco, Lenkijoje, Kosciuška išleido aktą, kuriuo visiems Respublikos valstiečiams suteikė laisvę. Taip buvo padėtas teisinis pagrindas kurtis nebe luominei, bet šiuolaikinei laisvų ir lygiateisių žmonių visuomenei. Kosciuška tapo tokios visuomenės simboliu. Daug lietuvių valstiečių, Lietuvos totorių ir žydų ėjo į sukilimą su Kosciuškos vardu lūpose. Valstybės Viršininkas buvo apdainuotas lietuvių liaudies dainose. Čia jis minimas kaip žmonių gelbėtojas nuo rusų, kaip „karalius“, kaip liaudies mylimas „Kačiuškėlis“, kurio pralaimėjimą apraudojusi visa tauta – „giminėlė“.
Tiek Rusija, tiek Prūsija siuntė prieš sukilėlius gausias kariuomenes. 1794 m. spalio 10 d. mūšyje prie Macejovicės, netoli Varšuvos, kuriame kovėsi ir lietuviai, Kosciuška buvo sunkiai sužeistas ir rusų paimtas į nelaisvę. Po metų buvo sunaikinta Abiejų Tautų Respublika. Kalinamas Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje, Kosciuška susirgo depresija, mėgino nusižudyti badaudamas. 1796 m. pabaigoje mirus Rusijos imperatorei Kotrynai II, jos sūnus imperatorius Pavelas, išgavęs iš Kosciuškos valdinio priesaiką, suteikė jam laisvę. 1797 m. kaip didvyris Kosciuška buvo sutiktas Amerikoje. Nemažą dalį lėšų, kurias jam už karinius nuopelnus buvo dovanojusi amerikiečių valdžia, testamentu paskyrė juodaodžiams iš vergijos išlaisvinti bei jiems išmokslinti. 1798 m. atvyko į Paryžių. Čia parašė laišką imperatoriui Pavelui, atsisakydamas valdinio priesaikos ir suteiktos finansinės paramos. Tiek Prancūzijos imperatorius Napoleonas, tiek naujasis Rusijos imperatorius Aleksandras siekė Kosciušką padaryti savo sąjungininku. Buvęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės Viršininkas abiem valdovams kėlė tas pačias sąlygas: atkurti Abiejų Tautų Respubliką su senosiomis jos sienomis – nuo Dauguvos iki Dniepro bei įvesti joje parlamentinę santvarką. Imperatoriui Aleksandrui jis rašė: „Gimiau lietuviu ir jau mažai man lieka gyvenimo metų, o vis dėlto ateities šydas dar slepia mano gimtosios žemės ir daugelio mano tėvynės kraštų paskirtį.“ Nei Aleksandras, nei Napoleonas atstatyti vieningos Lietuvos ir Lenkijos valstybės nesutiko. Prancūzijos imperatorius buvusį sukilimo vadą dėl tokių reikalavimų pavadino kvailiu.
Kosciuškai rūpėjo laisvės likimas pasaulyje. Kai jo bičiulis Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) tapo Amerikos prezidentu, senasis laisvės karys siuntė iš Prancūzijos ir Šveicarijos politinius patarimus, kaip ilgiems laikams išsaugoti demokratiją Amerikoje. Pasak Kosciuškos, svarbiausias amerikiečių prezidento uždavinys – deramai išlavinti visuomenę, kad ji pajėgtų gyventi laisvėje. Amerikos Respublika gali greitai žlugti, jei nebus jaunimui suteiktas laisviems žmonėms būtinas pilietinis išsilavinimas. Mat demokratija remiasi piliečių dorybėmis ir tvirtu tautos charakteriu. Jei jų stinga, nelieka visuomenėje nei teisingumo, nei jėgų atsispirti korupcijai. „Tegu niekas daugiau neabejoja, kad respublikonizmas [demokratinė santvarka] privalo būti neatskiriamai sujungtas su garbingumu, kilnumu ir skrupulingu teisingumu ir kad žmogų labiau dera gerbti už jo dorybes ir žinias, nei dėl jo turtų. [...] Myliu jus, esate vienintelė viso žmoniškumo viltis, ir norėčiau, kad būtumėte pavyzdžiu būsimiems amžiams“, – rašė Amerikos prezidentui Kosciuška, turėdamas viltį, kad už Atlanto išsaugota laisvė kada nors padės prisikelti laisvai lietuvių ir lenkų Respublikai. Džefersonas gerbė savo bičiulį lietuvį ir yra jį apibūdinęs tokiais žodžiais: „Tai tyriausias laisvės sūnus, kurį man kada nors teko pažinti, – laisvės visiems, o ne tik saujelei turtingųjų.“ Deja, pažadėjęs Kosciuškai įvykdyti jo testamentą – išpirkti iš vergijos ir išlavinti juodaodžius, Džefersonas savo pažadą sulaužė: lietuvio prašymas jam pasirodė per daug drąsus ir pavojingas. Paskutinius gyvenimo metus Kosciuška praleido Šveicarijoje, Soluro miestelyje. Prieš mirtį suteikė laisvę ir žemės nuosavybę Lietuvoje gyvenusiems savo valstiečiams. Tačiau ir ši jo testamentinė valia liko neįvykdyta – tam pasipriešino Rusijos valdžia.
Kosciuškos mirtis 1817 m. rudenį buvo paminėta gedulingomis iškilmėmis visoje Lietuvoje. Visų luomų katalikai, reformatai, totoriai, žydai susirinko į savo šventyklas ir atidavė pagarbą „liaudies tėvui“, „žmoniškumo draugui“, „laisvės bei Respublikos gynėjui“, kuris neleidęs lietuviams „be garbės pražūti“. Lietuvos bajorų vardu Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje per iškilmes kalbėjo Mykolas Riomeris: „Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. Tikra meilė – kitas amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam skiriama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Juk kai panorės tėvai ir motinos savo vaikus prie dorybių paraginti ar mokytojai savo mokiniams tėvynės meilę įkvėpti, ar vadai karių rikiuotes mūšiui paskatinti, kur dar, jei ne Tado Kosciuškos darbuose ir gyvenime, jie atras tautiečiams nuostabiausią pavyzdį? Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. Lietuvoje gimęs bajoras kovojo už tėvų žemės laisvę ir vientisumą. Būdamas [Amerikos prezidento] Vašingtono ginklo draugas išmoko, kaip būti laisvės ir prigimtinių žmogaus teisių gynėju. [...] Nemirtingoji [Kosciuškos] dvasia, [...] priimk maloniai iš Tėvynės gėlių nupintą paprastą lietuvišką vainiką ir pridėk jį prie laurų, kuriais visas pasaulis puošia garbingus Tavo smilkinius! Ilsėkis amžinai tautiečių širdyse!“ Ukmergės bažnyčioje miestiečių ir žemdirbių vardu į velionį Kosciušką kreipėsi buvęs miesto burmistras Martynas Mackevičius: „Tavo atminimas niekada neišnyks. Milijonai žmonių jį perduos savo palikuonims, o būsimos kartos bus laiminamos tavo vardu.“ 1819 m. Kosciuškos palaikai buvo parvežti iš Šveicarijos ir iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta valdovų karstų.
Laisvės ir lygybės simboliu Kosciuškos vardas buvo tapęs ne tik Lietuvoje, Lenkijoje, bet ir pasaulyje. Anglų poetas romantikas Džordžas Baironas (George Byron) 1823 m. eilėraštyje „Bronzos amžius“ rašė: „Kosciuška – tai garsas, perveriantis tirono ausį“. Prancūzų rašytojas Žiulis Vernas (Jules Verne) 1869 m. sukurtame ir visame pasaulyje garsiame fantastiniame romane 20 000 mylių po vandeniu mini, kad Kosciuškos – „didžio istorijos vyro, paaukojusio gyvenimą aukštiesiems žmonijos idealams“ – portretas puošė paslaptingojo laisvės kovotojo kapitono Nemo kajutę. Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas (angl. Mount Kosciuszko). Jo atminimas įamžintas Jungtinėse Amerikos Valstijose: greta Aliaskos yra Kosciuškos sala (angl. Kosciusko Island), Indianos valstijoje – Kosciuškos grafystė (angl. Kosciusko County), Misisipės valstijoje – Kosciuškos miestelis (angl. Kosciusko).

Darius Kuolys

Literatūra

Kosciuška

Ar žinote, kad...