Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Karpavičius

Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744–1803) – žymiausias Apšvietos pamokslininkas Lietuvoje ir Abiejų Tautų Respublikoje, valstybės ir visuomenės reformų rėmėjas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos Tautos Aukščiausiosios Tarybos narys. Amžininkų vadintas „pamokslininkų kunigaikščiu“, „žmogaus teisių apaštalu“. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, iš Lietuvos Brastos vaivadijos, kaip ir Tadas Kosciuška. Jo protėviai – nuo XV a. žinomi lietuvių bajorai. Mokėsi Brastos jėzuitų kolegijoje. 1761 m. Varšuvoje tapo Misionierių ordino vienuoliu, čia studijavo kunigų seminarijoje. Jau jaunystėje, dar būdamas klierikas, pasižymėjo nepaprasta iškalba. Sulaukęs 23 metų buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Varšuvos kunigų seminarijos profesoriumi. Vėliau dirbo dėstytoju Krokuvoje. 1772 m. grįžęs į Lietuvą buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Tapo švietimo reformatoriaus, Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio bendradarbiu, vienu iš jo kultūrinės programos įgyvendintojų. 1774 m., susipykęs su Misionierių ordino vadovais, metė vienuolystę. Tais pačiais metais Vilniaus vyskupas jį paskyrė Prienų, o vėliau ir Gražiškių klebonu ir taip suteikė išgyvenimo šaltinį.
Tuo laiku Karpavičius ėmė garsėti savo religiniais ir pilietiniais pamokslais: juos iškilmingomis progomis buvo kviečiamas sakyti Vilniuje, Gardine, Varšuvoje – sostinių visuomenei, studijuojančiam jaunimui, bajorijai. Apie dvidešimt metų jis sakė pamokslus įtakingiausiems LDK visuomenės žmonėms – į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, šalies Aukščiausiąjį Teismą, išrinktiems ir suvažiavusiems bajorams. Pamokslą Karpavičius pavertė vienu svarbiausių Apšvietos laikų Lietuvos literatūros žanrų. Pilietinis pamokslas, pamokslinė kalba tapo galingu Apšvietos įrankiu, kurio paskirtis – perteikti žmonėms pagrindines gyvenimo tiesas, naujojo amžiaus idėjas bei idealus, ugdyti ir kurti laisvą visuomenę, laisvą tautą. Lietuvoje pamokslas atspindėjo ir stengėsi paveikti pagrindinius XVIII a. krašto istorinius įvykius. Šalies pamokslininkų kalbos buvo spausdinamos dideliais, kartais net tris tūkstančius egzempliorių siekiančiais tiražais, atpasakojamos ir aptariamos to meto Lietuvos laikraščių.
Anot Karpavičiaus pamokslų, neteisingas buvo ankstesnių laikų įsitikinimas, kad dėl savo sielos, dėl jos amžinojo gyvenimo reikia išsižadėti tėvynės ir žmonių. Tikras krikščionis privaląs būti doras pilietis, uolus savo šalies patriotas. Mat žmogus yra sukurtas visuomenei. Jo gyvenimas bus prasmingas, o jis pats – kilnus ir garbingas tik tada, kai tarnaus bendrajam gėriui, tėvynei ir žmonėms. Būtent taip gyventi žmogų įpareigoja tiek jo prigimtis ir protas, tiek Dievas. „Kraštui nenaudingas žmogus niekada nepasieks dangaus ir amžinosios laimės“, – skelbė Karpavičius. Tačiau tamsi, neišprususi visuomenė dažnai negirdi proto balso, yra valdoma egoistinių geismų ir aistrų: ji laužo įstatymus, laisvę tapatina su savivale, siekia ne tarnauti tėvynei, bet gauti iš jos kuo daugiau asmeninės naudos. „Tautos laisvė be švietimo – tai pavojingas kalavijas, kuris perskros pačios tėvynės vidurius“, – teigė lietuvių pamokslininkas. Kad pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo pažeminti lietuviai ir lenkai atgimtų, kad išgelbėtų savo valstybę, jie visų pirma privalo šviestis. Lietuvos ateitį Karpavičius siejo su visuotiniu tautos švietimu, su pilietiškai išugdyta jaunąja karta. Tik išlavinti piliečiai sugebės sąžiningai atlikti pareigas visuomenei. Tik apšviesti protai mokės laikytis įstatymų ir išsaugoti laisvę. Mat „protinga laisvė yra pagrįsta įstatymu“. Jokioje tautoje negali būti „protingos respublikinės laisvės be piliečių doros ir papročių taurumo“. „Kas gi yra tikroji laisvė?“, – klausė Karpavičius lietuvių. Ir pats atsakė: „Tai yra laisvas naudojimasis savo gyvenimu, talentais ir nuosavybe dėl visuomenės, kurioje gyveni, laimės.“
Ypatingą dėmesį „žmogaus teisių apaštalas“ ragino skirti piliečių „apšviestajam patriotizmui“ ugdyti. Pasak pamokslininko, „tėvynės meilė yra ir religinė, ir politinė, ir iš pačios prigimties esmės kylanti dorybė“. Būtent nuo šios dorybės labiausiai priklausantis tėvynės likimas: kai sunyksta meilė tėvynei, laisvos valstybės ir laisvos tautos žlunga. Patriotizmą Karpavičius siejo ne su akla aistra, bet su apsišvietusių žmonių kilnumu ir garbe. Jo teigimu, „piliečių meilės tėvynei pagrindas“ yra „tautos dora“. Tamsioje, nesąžiningoje, korumpuotoje visuomenėje patriotizmas tiesiog numiršta: „Kai dėl paperkamų sielų godumo nauda pranoksta garbę, šlovę ir dorą, nuvysta tėvynės meilė.“ Kita vertus, piliečių patriotizmas priklauso ir nuo tėvynės įsipareigojimų piliečiams. Pasak Karpavičiaus, „malonu savo gyvenimą skirti tėvynei, kai matau ją išties ginančią ir mano laisvę, nepriklausomybę bei gyvenimą“. Patriotizmo ir tikrojo pilietiškumo jaunimas turįs mokytis skaitydamas tėvynės istoriją, pažindamas tautos „laisvės ir šlovės pradininkų“ Algirdo, Vytauto bei kitų garbingų protėvių darbus.
1776 m. įvairiose Vilniaus bažnyčiose, vyskupo Masalskio pakviestas, Karpavičius perskaitė dešimt programinių pamokslų, kuriuose ragino iš esmės pertvarkyti Lietuvos gyvenimą – paversti šalies valstiečius „tėvynės piliečiais“, garbingais tautos nariais. Jo įsitikinimu, artojai, žemdirbiai yra būtent ta politinė jėga, kuri gali sustiprinti daug žemių ir žmonių praradusią tėvynę. Tačiau šią tautoje slypinčią jėgą būtina prikelti ir išlaisvinti. Reikia panaikinti dabartinę artojų vergiją, apšviesti ir išlavinti jų protus, išmokyti amatų, „grąžinti jiems pilietinio gyvenimo teises“, suteikti laisvę bei nuosavybę ir taip „padaryti juos karštai tėvynę bei kraštą mylinčiais žmonėmis“. Pasak Karpavičiaus, laisvoje, krikščioniškoje ir civilizuotoje šalyje neturi būti nelaisvų žmonių. Bet kokia nelaisvė prieštarauja gamtos dėsniams, Dievo valiai ir išmintingai politikai. Mat prieš gamtą ir Dievą visi žmonės yra lygūs. Visi turi teisę į laisvę ir užsidirbtą nuosavybę. Ypatinga bajorų ir kunigų pareiga – būti savo valstiečių mokytojais: žadinti jų pilietiškumą, ugdyti tvirtą charakterį ir moralę, padėti tapti tėvynei naudingais žmonėmis. Šios reformistinės idėjos sukėlė tikrą audrą to meto Lietuvos visuomenėje. Dominikonų vienuoliai Karpavičių apšaukė „eretiko Voltero ir bažnyčios kenkėjo Žano Žako Ruso pasekėju“. Kuriam laikui net buvo sustabdyti jo, kaip kunigo, įgaliojimai. Tačiau netrukus Lietuvos pamokslininkas paties karaliaus buvo išteisintas ir vėliau už nuopelnus tėvynei ne kartą apdovanotas.
1783–1794 m. Karpavičius dėstė teologiją ir Šventąjį Raštą Vilniaus universitete, tuo metu vadintame Lietuvos vyriausiąja mokykla. Evangelijas aiškino iš Apšvietos žmogaus pozicijų. Tarp „apšviestojo proto“ ir tikėjimo nematė priešpriešos. Ir prigimtis, ir tėvynė, ir Dievas kelia žmogui tuos pačius moralinius reikalavimus: „Kristaus religija yra laimingai susijusi su pilietiškumu.“ Jo teologijos paskaitos anuo laiku universitete buvo pačios populiariausios: jų klausytis sueidavo ne tik studentai, bet ir sostinės visuomenė. Su džiaugsmu Karpavičius sutiko 1791 m. seimo priimtą Gegužės trečiosios Konstituciją, tapo jos gynėju ir aiškintoju. Gardine, Vilniuje ir Prienuose sakytuose pamoksluose teigė, kad Konstitucija atvėrė lietuvių ir lenkų tautoms naują – laimės – epochą. Kitaip nei prancūzai, Respublikos gyventojai sugebėjo taikiai, be kraujo praliejimo įvykdyti revoliuciją – „iškelti sutryptas žmonių teises“, „panaikinti didikų savivalę“, „aristokratų oligarchiją“, miestiečių ir valstiečių engimą, įtvirtinti „visos tautos laisvę ir nepriklausomybę“. Šis įstatymas visiems luomams, visiems žmonėms „grąžino jų mylimą tėvynę“ ir padarė Respublikos piliečius „laisviausiais žmonėmis pasaulyje“. Lietuvių ir lenkų Konstitucija suteikusi jiems „garbę ir autoritetą visos Europos akivaizdoje“, nustebinusi „išties visą apšviestąjį pasaulį“. „Visos apšviestosios Europos nuomone“, tai „pats geriausias įstatymas iš visų įstatymų, kuriuos tik turi tautos.“
Karaliui Stanislovui Augustui 1792 m. liepą išdavus Konstituciją, Karpavičius kartu su kitais Vilniaus universiteto profesoriais ir studentais liko už ją kovoti. Per karą su Rusija, kaip nemažai kitų lietuvių, aukojo asmenines lėšas Lietuvos kariuomenei. 1794 m. buvo vienas iš sukilimo Lietuvoje organizatorių. Tapęs Lietuvos Tautos Aukščiausiosios Tarybos nariu, siekė įgyvendinti tuos Apšvietos idealus, kuriuos anksčiau gynė savo pamoksluose. Taryba išleido Lietuvių Tautos Sukilimo Aktą, kuriame aiškino, kad Lietuvos sukilimo tikslas – ne tik nepriklausomybės, kaip skelbė Lenkijos sukilėliai, bet ir žmonių „lygybės atgavimas“. Lietuvišku atsišaukimu Taryba kreipėsi ne tik į bajorus, miestiečius, bet ir į „brolius artojus“. Ragino nepaisyti luomų skirtumų ir ginti tėvynės laisvę visiems kartu: „Žmonės esma visi lygūs, bo visi ant tos pačios žemės gyvenam.“ Karpavičius buvo vienas pagrindinių Lietuvos sukilimo ideologų. To meto pamokslais jis siekė atskleisti kovos už laisvę prasmę, įkvėpti Lietuvos žmones aukotis dėl tėvynės. 1794 m. gegužės 20 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje sakytame pamoksle, kuris buvo išspausdintas ir lietuviškai, Karpavičius pagerbė mūšyje už Lietuvos sostinę žuvusius karius. Sekdamas Atėnų vadu Perikliu, Romos senatoriumi Ciceronu, Apšvietos pamokslininkas teigė, kad lietuviai, kaip senovės graikai ir romėnai, esą „piliečiai kariai“ – jie prasmingai aukoja gyvybes už savo, artimųjų ir tautos laisvę. O priešai, „tirono kariai“, tėra „besielės mašinos“, „ginkluoti plėšikai“, „laisvės budeliai“, nesuprantantys laisvės vertės, nesuvokiantys, už ką guldo savo galvas. Lietuvių karas su Maskva esąs išskirtinis, nes pirmą kartą istorijoje dėl savo laisvės kaunasi ne tik kilmingieji, bet visa tauta: „Nuo pat mūsų istorijos pradžios dar niekuomet nebuvo tokio karo, kaip dabar, ir niekuomet anksčiau nekovojo tautos dėl tokio brangaus dalyko, kaip dabar jos ir mes esame priversti kovoti! Visagalis Dievas pažadino mūsų tautiečio ir piliečio Tado Kosciuškos neprilygstamo kovingumo dvasią! Tai mūsų kraujas! Tai mūsiškis lietuvis! Tai kaulas iš mūsų kaulų! Tas nepaprastas vyras, sukurtas savo tėvynės atgimimui, vienu šūkiu gelbėti tėvynę pažadino visą tautą. [...] Ar rastume bent vieną kitą tautą, kur milijonas žmonių nepabūgtų mirties, kad kitas milijonas išsaugotų laisvę ir nepriklausomybę? Kur tautos gelbėjimo įkarštyje nebebūtų skirtumo nei tarp turtingo ir vargšo, nei tarp pono ir valstiečio, nei tarp kunigo ir samdomo kareivio, nei tarp silpnosios lyties ir narsių vyrų [...], kur visi eina nugalėti arba mirti gindamiesi?“ Tas pačias idėjas Karpavičius kėlė ir vėliau, sakydamas kalbą Vilniaus lygumose išrikiuotai liaudies kariuomenei. Joje lietuviams priminė pergalingas Gedimino, Algirdo, Vytauto kovas su Maskva bei kryžiuočiais ir ragino sukilėlius garbingai tęsti protėvių laisvės kovą. Taigi savo pamokslais jis tiesiogiai kūrė Lietuvos istoriją.
Sukilimui pralaimėjus, vengdamas Rusijos keršto, Karpavičius pasitraukė į Prūsijos užgrobtas Respublikos žemes. 1797 m. buvo paskirtas pirmuoju naujos Vygrių vyskupystės vyskupu. Mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis Beržininkuose (lenk. Berżniki), netoli Seinų. Palaidotas Vygrių kamaldulių vienuolyno bažnyčioje (dab. Lenkijoje).
Karpavičius – viena iškiliausių Lietuvos Apšvietos asmenybių. Kunigas švietėjas, sujungęs maištingas savo amžiaus idėjas, žmonių lygybės ir laisvės idealus, tikėjimą žmogaus proto galia su Evangelijų tiesomis. Kunigas revoliucionierius, siekęs krikščionybės ir Apšvietos idealus įgyvendinti žemėje. Kunigas pilietis, kūręs patriotišką, savo kraštui įsipareigojusią, laisvę branginančią Lietuvos katalikų bendruomenę.

Darius Kuolys

Literatūra

Karpavičius

Ar žinote, kad...