Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Šviečiamasis klasicizmas
- Bogušas
- Donelaitis
- Karpavičius
- Kosciuška
- LDK apšvietos poezija
- Poška
- Sniadeckis
- Stanevičius
- Šimkevičius
- Valiūnas
- Gėte
- Hiolderlynas
- Kantas
- Ruso
- Sviftas
- Volteras
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Sviftas
Džonatanas Sviftas (Swift, Jonathan) ‒ anglų ir airių rašytojas satyrikas gimė 1667 m. lapkričio 30 d. Dubline (Airija), mirė 1745 m. spalio 19 d. Dubline. Dublino universitete studijavo teologiją. Krašte prasidėjus politiniams neramumams, turėjo išvykti į Angliją, kur studijas tęsė Oksfordo universitete, dirbo tolimo giminaičio, politiko ir literato Viljamo Templio (William Temple) sekretoriumi. Po savo darbdavio mirties, 1699 m. visam laikui išvyko į Airiją, kur buvo paskirtas Šv. Patriko katedros dekanu Dublino universitete. Aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, pamfletais smerkė Anglijos vyriausybės vykdomą politiką Airijos atžvilgiu, tapo airių nacionaliniu didvyriu.
Sviftas išgarsėjo 1726 m. parašęs romaną Guliverio kelionės (visas pavadinimas – Lemuelio Guliverio, iš pradžių chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono, kelionės į įvairias tolimas pasaulio šalis). Tai satyrinis fantastinis romanas, kurio atsiradimo priešistorė buvo literatūrinio Martyno Skribleruso klubo narių susitarimas leisti Martyno Skribleruso memuarus. Sviftas turėjo išjuokti tuomet labai populiarius kelionių aprašymus. Siekiant įtikinti skaitytoją pasakojimo tikrumu, kūrinys buvo išspausdintas be Svifto pavardės, tarsi paties Guliverio pasakojimas, kuriame pateikiama žinių apie jo šeimą, tiksliai nurodomos kelionių datos, remiamasi žemėlapiais, geografinėmis realijomis. Nors siekiama skaitytoją įtikinti, kad pasakotojas – realus, iš tikrųjų gyvenantis žmogus, pačios aprašomos kelionės – fantastinės: pirmoje dalyje nuvykstama į liliputų šalį, antroje – į milžinų šalį, trečioje – aplankoma skrajojanti sala, o ketvirtoje – protingų arklių (huinemų) ir jų tarnų žmonių (jahų) kraštas. Žinomiausias romano pasakojimas – apie Liliputiją, kuri pasirodo kaip XVIII a. pradžios Anglijos alegorija. Pasakojime supriešinami dydžiai ir vertybės: rodomas mažyčių liliputų didybės troškimas, daug dėmesio skiriama ceremonijoms, o ministrų atliekami akrobatiniai triukai ant virvės žymi vikrumą siekiant politinės karjeros. Antroje dalyje Guliveris pats tampa nykštuku milžinų krašte, kur gyvena darbštūs ir dori žmonės. Šioje dalyje pateikiama politinė utopija (apšviestoji monarchija pavaizduota kaip idealios valstybinės santvarkos pavyzdys). Pasakodamas valdovui Anglijos istoriją, Guliveris netikėtai pats sau atranda ir demaskuoja Britanijos institucijų ydas, bet pamato, kad milžinų šalyje teisybės taip pat nėra. Trečioje dalyje Guliveris aplanko kelias skirtingas šalis. Ryškiausia čia – satyra, nukreipta prieš mokslininkus eksperimentuotojus, kurie atlieka mokslui visiškai nenaudingus bandymus. Ketvirtoje dalyje atskleidžiama rašytojo idėjų kulminacija: pasakojime sukeitus žmonių ir gyvūnų vietą valstybėje, išryškinama egoistiška ir niekinga žmonių prigimtis, gobšumas ir gašlumas. Tačiau ir protingieji arkliai nėra idealūs – jiems trūksta vaizduotės ir jausmų. Galima manyti, kad Sviftas pranašavo žmonijos išsigimimą, bet kaip švietimo epochos rašytojas, pabrėždamas negeroves, turėjo tikslą šviesti ir auklėti savo laikų žmogų. Guliverio kelionės literatūroje įtvirtino satyrinės fantastikos žanrą ir ilgainiui perėjo į vaikų ir paauglių lektūrą.
Neringa Mikalauskienė
