Literatūra

Literatūra > Apšvieta

Gėte

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749–1832) – viena iškiliausių Apšvietos epochos asmenybių, vokiečių poetas, prozininkas, dramaturgas, filosofas, mokslininkas, diplomatas. Gimė Frankfurte prie Maino protestantų miestelėnų (biurgerių) šeimoje. Paauglystėje išmoko anglų, prancūzų, italų, lotynų, graikų kalbas. Tėvai turėjo turtingą biblioteką, tad jaunasis Gėtė labai daug skaitė – tiek senųjų, tiek naujųjų laikų garsius kūrinius. Jo požiūrį į namų bibliotekos reikšmę atskleidžia garsusis posakis: „Nešk geras knygas į namus, nes jų jėga lemtingai veikia vaikus ir vaikų vaikus.“ Anksti susižavėjo teatro menu – lankė teatrą ir vaidino mėgėjiškuose spektakliuose. Paklusęs tėvo norui, nuo 16 metų studijavo teisę Leipcigo (1765–1768) ir Strasbūro (1770–1771) universitetuose, kur daugiau dėmesio skyrė su studijomis nesusijusiems dalykams: klausė literatūros kursų, lankė Dailės akademiją, kur tobulino piešimo įgūdžius. Leipcige išgyveno pirmąją meilę, kurios įkvėptas sukūrė pirmuosius eilėraščius. Meilė Gėtės gyvenime tapo svarbiu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Audringas studentiškas gyvenimas pakenkė Gėtės sveikatai. Nutraukęs studijas, pusantrų metų gydėsi tėvų namuose, tuo metu susidomėjo alchemija, ezoterika, simbolinėmis senovinių ženklų reikšmėmis.
Strasbūre susipažino su Herderiu (Herder), kuris jį sudomino „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjomis, Biblija, Homeru, Šekspyru, liaudies kūryba. Ten pat sukūrė pirmuosius Fausto eskizus, eilėraščių (gamtos ir meilės lyrikos ciklą Zezenheimo dainos), kurie yra laikomi geriausiais iš visos „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio lyrikos. Eilėraščiuose atsiskleidžia Gėtės kūrybai būdingi bruožai ir motyvai: optimistinė pasaulėjauta („Susitikimas ir išsiskyrimas“, „Gegužės daina“), liaudies kūrybos, kaip įkvėpimo šaltinio, pripažinimas (eilėraštyje „Erškėtrožė“ interpretuojama Herderio liaudies dainų rinkinyje Tautų dainos (1779) išspausdinta daina „Erškėtrožė“). Filosofinėje lyrikoje Gėtė aukština genijaus kūrybą, kuria paralelę tarp galingos upės ir audringojo genijaus, vaizdžiai parodo, kad genijaus asmenybės stiprybė atsiranda dėl giminingų individų paramos, – susijungus „broliškiems šaltiniams“, mažas kalnų upelis tampa galinga upe, kuri teka amžinojo vandenyno glėbin („Mahometo giesmė“). Interpretuodamas antikinį mitą, odėje „Prometėjas“ Gėtė išaukština aktyvų, kūrybingą žmogų.
1772 m. vasarą, baigęs teisės studijas, Gėtė išvyko į Veclarą įgyti teisininko patirties. Čia įsimylėjo draugo Kestnerio sužadėtinę Šarlotę Buf. Ši meilės istorija paskatino sukurti tikrais gyvenimo faktais paremtą romaną Jaunojo Verterio kančios (1774). Romane Gėtė atskleidžia vidinę Verterio dramą: kuria gamtos ir žmogaus jausmų paralelę, aprašo kiekvieną Verterio sielos virpesį, gilinimąsi į save, mąstymą, iškelia meilės galią ir jos apgaulingumą: „Kas mūsų širdžiai pasaulis be meilės! Kas magiškoji lempa be šviesos. Vos tik įstatai vidun lemputę, ir ant tavo baltos sienos nušvinta spalvingi paveikslėliai. Ir jeigu tai tėra tik laikinas miražas, vis tiek mes laimingi, kai stovime prieš ją kaip vaikai ir žavimės stebuklingais vaizdais.“ Verteriui, kaip ir Šekspyro Hamletui, būdingas vidinio gyvenimo intensyvumas ir išorinių veiksmų pasyvumas. Vienintelis jo aktyvumo proveržis – savižudybė romano pabaigoje. Pirmasis romanas pavertė Gėtę įžymybe, Verteris tapo kultine figūra. Verterio stilių, elgesį ir net savižudybę mėgdžiojo jauni žmonės, dėl to romanas buvo uždraustas kai kuriose Europos šalyse. Jausmingos prigimties žmonės, apdovanoti gabumais, bet neturintys tvirtų moralės principų yra pagrindiniai dramų Klavigas (1774) ir Stela (1775) herojai. Asmeninio gyvenimo ir kūrybos sąsajos, būdingos daugumai Gėtės kūrinių, apibendrinamos dramos Torkvato Taso pagrindinio herojaus – poeto Taso – pasakytais žodžiais: „Jeigu kiti žmonės, užgriuvus kančiai, nutyla, man Dievas suteikė dovaną išsakyti savo kančią.“ Jausmų pasaulio dinamika būdinga ir Fausto charakteriui – jo gyvenimo istorija pulsuoja nuolatine pasitenkinimo ir nusivylimo kaita.
Paveiktas Šekspyro istorinių kronikų, Gėtė sukuria dramas, paremtas Vokietijos istorijos įvykiais: pirmąją istorinę vokiečių dramą Gecas fon Berlichingenas (1773), kurioje išaukštinamas audringasis herojus – valstiečių sukilimo vadas Gecas, dramą Egmontas (1775–1885), kurios herojus kovoja ir miršta už laisvę. Dramos parašytos proza (atsisakant klasicistinio eiliuotos kalbos reikalavimo), sekant šekspyriškąja tradicija, kuriamas platus istorinis laikotarpis (atsisakoma klasicistinio laiko ir vietos vienumo reikalavimo), vaizduojami įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, kuriami sudėtingi ir prieštaringi personažų likimai.
1775 m. lapkričio mėnesį Gėtė atvyko į Veimarą ir tapo aštuoniolikmečio hercogo Karlo Augusto patarėju ir draugu. 1782 m. hercogas išrūpino iš biurgerių kilusiam rašytojui aristokrato titulą. Veimare Gėtė entuziastingai ėmėsi politinės veiklos, tikėdamasis radikaliai pakeisti visuomeninę situaciją Saksonijos-Veimaro grafystėje. Reformavo miškininkystės, kelių tiesimo, švietimo sritis. Per politinės veiklos dešimtmetį Gėtė nutolo nuo aktyvios kūrybos, parašė tik lyrinių ir proginių eilėraščių. To meto dvasinę jo būseną puikiai atskleidžia eilėraštis „Kelionė po Harcą žiemą“: 28 metų poetas jaučiasi dievų numylėtinis, dėkoja likimui už suteiktą laimės malonę. Tačiau sulaukus 36-erių, rašytojo dvasioje brendo krizė, jis troško išsivaduoti iš nuolatinio nerimo, užsimiršti. 1786 m. Gėtė, neįspėjęs hercogo, išvyko į Italiją.
Apsigyveno Romoje, studijavo Antikos ir Renesanso meną, grįžo prie neįgyvendintų kūrybinių sumanymų: baigė Egmontą, rašė Ifigeniją Tauridėje, Torkvatą Tasą, pradėjo elegijų ciklą. Italijoje susiformavo naujos Gėtės estetinės pažiūros. Jas atskleidžia ciklas Romos elegijos (1788–1790), parašytas Antikos kūrinių eilėdara – hegzametru, su gausiais mitologiniais motyvais. 1788 m. grįžo į Veimarą. Hercogas atleido Gėtę nuo administracinių pareigų, paliko tik ministro titulą ir pavedė rūpintis Veimaro teatru. Pasikeitė ir asmeninis rašytojo gyvenimas. Veimaro parke į Gėtę, kaip į ministrą, dėl brolio kreipėsi 23 metų Kristina Vulpius (Christiane Vulpius). Paprasta, mažai išsilavinusi mergina, daranti dirbtines gėles, tapo Gėtės gyvenimo drauge, sūnaus Augusto motina, o po 16 metų – žmona.
XVIII a. paskutinysis dešimtmetis buvo intensyvios kūrybinės bei mokslinės veiklos metas. Gėtė sukūrė auklėjamąjį romaną Vilhelmo Meisterio mokymosi metai (1796), kuriame atskleidė XVIII a. vokiečių teatro pasaulį, Šileriui (Schiller) paskatinus baigė pirmąją Fausto dalį (1808). Gėtė pasirodė kaip tikras Apšvietos epochos žmogus, siekiantis ugdyti įvairiapusišką asmenybę. Samprotavimai įvairiomis žmogaus būties temomis, ypač būdingi Gėtės romanams, tapo sparnuotais posakiais, sentencijomis. Romano veikėjo Vilhelmo žodžiais atskleidžiamas įsitikinimas, kad bet kokia biurgeriška profesija stabdo asmenybės tobulėjimą, nes reikalauja tik vieno sugebėjimo, vienos specializacijos. Tokia asmenybė bus vienpusiška ir neharmoninga. Gėtė buvo įsitikinęs, kad menas ir mokslas padeda ugdyti asmenybę, tačiau žmogus turi užsiimti aktyvia veikla. Ši idėja tapo antrosios Fausto dalies pagrindu.
XIX a. pradžioje pasirodė programinis Gėtės straipsnis „Vinkelmanas“ (1805). Jame aiškino savo požiūrį į Romantizmą, kuris buvo jam tolimas ir svetimas (išskyrus teigiamą požiūrį į Baironą (Byron), kuris įkvėpė antroje Fausto dalyje sukurtą Fausto ir gražiosios Elenos sūnaus Hiperiono paveikslą). Tuo metu Gėtė rašė autobiografinį kūrinį Poezija ir tikrovė. Iš mano gyvenimo (1811–1814), meilės įkvėptas sukūrė poezijos knygą Vakarų-rytų divanas (1819), romaną Vilhelmo Meisterio klajonių metai (1829), baigė Faustą – viso savo gyvenimo kūrinį, pradėtą rašyti apie 1770 m. Faustas – vienas reikšmingiausių pasaulio klasikos kūrinių, kuriame atspindima turtinga Europos civilizacijos patirtis: Antikos (mitologiniai veikėjai-kaukės, klasikinė Valpurgijos naktis, Fausto ir Elenos meilės istorija), Biblijos („Prologas Danguje“ – Jobo knygos interpretacija), Viduramžių (Fausto istorijos šaltinis, raganos virtuvės, Valpurgijos nakties vaizdiniai), Renesanso, Apšvietos (Faustas, sutelkiantis savyje Renesanso ir Apšvietos asmenybės bruožus, yra ne pasmerkiamas ir nuteisiamas pragaro kančioms, o išteisinamas ir išaukštinamas), Romantizmo (žmogaus veržlumas ir fantazijos suteikiama laisvė Hiperiono paveiksle) vaizdiniai ir idėjos.
Fausto istorija siejama su konkrečiu asmeniu, gyvenusiu Vokietijoje XVI a. pirmojoje pusėje. Neeilinė, skandalinga Viduramžių tyrinėtojo ir šarlatano asmenybė kėlė amžininkų susidomėjimą, vėliau jo gyvenimo istorija, bauginanti ir magiškai patraukli, apipinta legendomis, įkvėpė įvairių tautų rašytojus, kompozitorius, dailininkus. Daugiabriaunis, prieštaringas šio herojaus charakteris leidžia į žmogaus ir pasaulio esmės klausimą žvelgti filosofiniu, moraliniu, etiniu, istoriniu, teologiniu ir kitais požiūriais. Pirmasis veikalas, perteikęs daktaro Fausto istoriją, buvo 1587 m. Frankfurte prie Maino išleista Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija. Viduramžiškas Fausto asmenybės klodas išryškėja atgailai skirtuose pasakojimuose. Renesanso poveikį atskleidžia troškimas įveikti fizinius ir moralinius draudimus, noras pakilti virš žmogiškųjų galimybių, aprėpti visatą. XVII a. pradžioje anglų dramaturgas Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe), Šekspyro amžininkas, sukūrė dramą Tragiškoji daktaro Fausto istorija (1604). Marlou drama išpopuliarino Fausto istoriją pasaulio literatūroje. Su keliaujančių aktorių trupe Tragiškoji daktaro Fausto istorija pasiekė Vokietiją, XVII–XVIII a. Fausto siužetą pamėgo lėlių teatro kūrėjai. Vaikystėje matytas lėlių teatro spektaklis padarė didelį įspūdį Gėtei. Autobiografijoje Poezija ir tiesa jis rašo, kad istorija apie Faustą ilgai skambėjo jo sieloje lyg daugiabalsis aidas. Daktaro Fausto istoriją perpasakojo daugelis rašytojų, ji buvo pildoma naujais motyvais, – velnias pasirodo šuns pavidalu, Faustas įsimyli gražią, bet neturtingą merginą, – kuriuos panaudojo Gėtė. Fausto istorija ypač išpopuliarėjo, kai pasirodė pirmoji Gėtės tragedijos dalis.
Viduramžiais Faustas vaizduotas kaip nusidėjėlis, kuris sulaukia pelnyto pasmerkimo. XVI a. išleistoje Fausto istorijoje pažinimo troškimas ir dvasinis maksimalizmas dar neatsiejamas nuo šarlatano, burtininko, lėbautojo. Gėtės sukurtoje interpretacijoje Fausto pažinimo siekis yra tapęs pagrindiniu personažo tikslu, išauga į vidinę dramą. XVIII a. Fausto istorijos interpretacijoje atsiranda svarbus lūžis. Apšvietos epochoje Faustas vaizduojamas kaip siekiantis proto aštrumo, įvairiapusių žinių, gilios erudicijos, fizinio ir dvasinio pasaulio pažinimo. Fausto charakteriui būdinga dvilypė prigimtis, siejanti gėrio ir blogio pradus, kurią išteisina nenurimstanti dvasia, amžinas nepasitenkinimas, naujų tikslų siekis. XX a. Fausto asmenybė interpretuojama ir vertinama iškeliant neigiamus charakterio bruožus: egoizmą, autoritarizmą, humaniškumo stoką.
Lietuvių kultūroje Gėtės vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Panašiai Getės publikacijomis, vertimais, recenzijomis buvo išpopuliarinta serbų, čekų, suomių, italų liaudies poezija. Gėtės autoritetas buvo pasitelkiamas ginant lietuvių kultūros bei literatūros nacionalinį savarankiškumą. Gėtė muzikinėje dramoje Žvejė, pastatytoje 1782 m. Ilmo upės pakrantėje (spektaklyje vaidino ir pats autorius), įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“, paimtą iš Herderio rinkinio Tautų balsai (1779). 1821 m. Veimare Gėtė kalbėjo apie lietuvių liaudies dainas Karaliaučiaus universiteto profesoriui Hagenui ir „parecitavo vieną“, o 1827 m. klausėsi savo rūmuose atliekamos dainos „Aš atsisakiau savo močiutei“, ir „pats Gėtė buvo didžiai patenkintas“. 1828 m. Gėtė išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis.“ Pirmieji Gėtės eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą atsirado tik XIX a. pabaigoje. Faustas, mėgintas versti daugelio vertėjų (Jurgio Švedo, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt.), pirmą kartą pasirodė 1934 m. (vertė Antanas Valaitis), svarbiu įvykiu tapo antrasis vertimas – 1960 m. Faustą išvertė Aleksys Churginas, trečią kartą 2003 m. Faustą išvertė Antanas A. Jonynas. Lietuvių literatūroje ryškiausią pėdsaką paliko Gėtės lyrika (Maironio, Mykolaičio-Putino poezijoje). Tragediją Faustas, kuri laikoma vienu sudėtingiausių iššūkių teatrui ir dažnai vadinama drama skaitymui, teatre pastatė režisierius Eimuntas Nekrošius. Fausto vaidmenį sukūrė aktorius Vladas Bagdonas.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Gėte

Ar žinote, kad...