Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Šviečiamasis klasicizmas
- Bogušas
- Donelaitis
- Karpavičius
- Kosciuška
- LDK apšvietos poezija
- Poška
- Sniadeckis
- Stanevičius
- Šimkevičius
- Valiūnas
- Gėte
- Hiolderlynas
- Kantas
- Ruso
- Sviftas
- Volteras
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Šviečiamasis klasicizmas
Klasicizmo stilius (nuo lot. classicus – pavyzdinis) literatūroje susiformavo XVII a. Prancūzijoje. Kai kuriose literatūros tradicijose (anglų, vokiečių, lenkų, lietuvių) klasicizmas įsitvirtino ir suklestėjo XVIII a., Apšvietos epochoje, buvo glaudžiai susijęs su švietėjiškos filosofijos kritinėmis nuostatomis, žmogaus prigimties, socialinės padėties svarstymais, visuomenės reformavimo užmojais. Siekiant Apšvietos epochos stilių atskirti nuo XVII a. prancūzų klasicizmo meno, jis gali būti vadinamas šviečiamuoju klasicizmu. Šis stilius gyvavo greta kitų Apšvietos literatūros krypčių (rokoko, sentimentalizmo, preromantizmo) iki XIX a. pirmųjų dešimtmečių. Tiek literatūroje, tiek kitose meno srityse klasicizmo stilius remiasi požiūriu, kad pasaulio (gamtos bei žmogaus prigimties) dėsnius galima pažinti protu, o menas yra vienas iš būdų šį pažinimą išsakyti ir skleisti. Tad menas neturi prieštarauti moksliniam pažinimui, nes jis siekia atskleisti tas pačias universalias tiesas patraukliu ir prieinamu būdu. Sektinu meninės išraiškos idealu Apšvietos (kaip ir Baroko) klasicistai laikė Antikos, visų pirma romėnų, meną, vertino tokias estetines meno kūrinių savybes kaip proporcingumas, vienovės ir įvairovės pusiausvyra, aiškumas, išbaigtumas, tvarka. Klasicizmo menininkai didele estetine kūrinių vertybe laikė formos discipliną – ji išreiškė racionalios žmogaus prigimties galią suvaldyti savo patirtį, pažinimą ir jausmus.
Abiejų Tautų Respublikoje šviečiamojo klasicizmo stilius reiškėsi XVIII a. viduryje–XIX a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais, veikiant Apšvietos epochos filosofinėms, kultūrinėms idėjoms. Šviečiamojo klasicizmo stilius Lenkijos ir Lietuvos literatūrose įsitvirtino 1764–1795 m. valdant paskutiniajam ATR karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Palaikomas karaliaus, šviečiamasis klasicizmas tapo oficialiu Respublikos meno stiliumi, ideologinis jo pagrindas – valstybės stiprinimo, kultūros centralizavimo, visuomenės pertvarkymo programa. Griežtos formos menas, suderintas su visuomenės kritika, turėjo iš naujo užmegzti Baroko epochoje susilpnėjusį literatūros ir politinio gyvenimo ryšį, įtvirtinti aktyvų dialogą su skaitytojų bendrija, stiprinti viešosios komunikacijos sferą. Šį stilių propagavo reformatoriškai nusiteikę karaliaus aplinkos menininkai ir intelektualai, nuo 1770 m. susitikinėję Varšuvoje, paprastai – Karalių rūmuose per vadinamuosius ketvirtadienio pietus. Susitikimų metu literatūrinio salono žaidybiškoje atmosferoje, išskirtinai vyrų draugijoje buvo aptariami mokslo, meno, kultūros, literatūros, politikos klausimai. Tarp ketvirtadienio pietų nuolatinių dalyvių buvo svarbiausi Lietuvos ir Lenkijos šviečiamojo klasicizmo poetai bei intelektualai – iš LDK kilęs Adomas Naruševičius, Ignotas Krasickis ir kt. Šios grupės idėjas išreiškė savaitraštis Malonios ir naudingos pramogos (Zabawy przyjemne i pożyteczne, Varšuva, 1770–1777), kurį nuo 1771 m. redagavo Naruševičius. Klasicizmo stilius buvo propaguojamas Edukacinės komisijos reformuotoje Respublikos švietimo sistemoje, dėstant poetikos bei retorikos dalykus.
Po ATR padalijimų vėlyvosios Apšvietos klasicizmo centru Lietuvoje tapo Vilniaus universitetas. Klasicizmo stiliui atstovavo čia 1797 m. įkurtos Piešimo ir tapybos katedros vadovas Pranciškus Smuglevičius, šios katedros profesorius tapytojas Jonas Rustemas. Įtakingas klasicizmo stiliaus šalininkas buvo 1806–1825 m. dirbęs VU rektorius ir profesorius matematikas, astronomas, filosofas Jonas Sniadeckis, literatūros profesoriai Pilypas Nerijus Golianskis, Euzebijus Slovackis. Po Respublikos žlugimo šviečiamojo klasicizmo stilius sietas nebe su stiprios valstybės idėja, o su kultūros ilgaamžiškumu, kurį užtikrina meninė kūryba. Klasicizmo stilius, kuris rėmėsi tūkstantmete Antikos tradicija, atitiko buvusios Respublikos visuomenės poreikį praradus valstybę išlikti savitomis tautinėmis-kultūrinėmis bendrijomis Europos civilizacinėje erdvėje. Klasicistinius Lauryno Gucevičiaus architektūros darbus Vilniuje (Rotušė, 1799; Arkikatedra, 1801) amžininkai vertino kaip Lietuvos priklausymo Europos civilizacijai liudijimus. Tautos išlikimo kultūroje idėja būdinga Žemaičių kultūrinio sąjūdžio klasicizmo stiliaus poezijai XIX a. pradžioje.
Šviečiamojo klasicizmo literatūra Abiejų Tautų Respublikoje ir po jos žlugimo išreiškė naujus Apšvietos pilietinius idealus – jos kūrinių centre dažnai atsiduria visuomenei įsipareigojęs, aktyvus, racionalus, patriotiškas viešasis žmogus. Literatūroje neretai išsakomas Apšvietos epochai būdingas universalusis patriotizmas – nuostata, jog kiekviena tautinė bendrija savais būdais įgyvendina bendrąsias Europos civilizacijos vertybes (visų pirma laisvės vertybę). Todėl literatūrinė šio stiliaus raiška ypač suartėjo su retorika – iškalbos ir įtikinėjimo menu. Šviečiamojo klasicizmo literatūra siekė retorinio poveikio skaitytojui, pasitelkdama loginę argumentaciją ir apibendrinimą, racionalų svarstymą, ieškodama minties aiškumo, teksto kompozicijos pusiausvyros. Apšvietos rašytojai ir skaitytojai literatūros kūriniuose ypač vertino sąmojį – šmaikštų, įžvalgų apibendrinimą.
Nors šviečiamojo klasicizmo autoriai rėmėsi Antikos laikais sukurtu literatūrinių formų kanonu (epo, lyrikos, dramos žanrų hierarchija), tačiau literatūrine kūryba stengėsi reaguoti į savo meto visuomenės, kultūros, politikos įvykius, svarstyti ne tik universalius, bet ir aktualius klausimus. Tad šviečiamojo klasicizmo literatūra išsiskiria progiškumu: dažnas jos tekstas yra parašytas kokia nors vieša proga, skirtas kokiam nors žinomam asmeniui. Progiškumu ypač pasižymėjo šlovinamojo pobūdžio žanras – odė – bei jos atmaina – literatūrinis laiškas.
Literatūrą Apšvietos klasicistai vertino kaip papročių taisymo – visuomenės kritikos – priemonę, tad šio stiliaus kūryboje ypač populiarūs kritines nuostatas išreiškiantys žanrai – satyra, pasakėčia, herojinė-komiškoji poema, feljetonas.
XIX a. antrajame dešimtmetyje Varšuvos ir Vilniaus spaudoje užsimezgė diskusija tarp klasicizmo ir romantizmo šalininkų. Atskirų autorių kūryboje klasicizmo stiliaus apraiškos gyvavo iki XIX a. trečiojo dešimtmečio, greta prasidėjusio romantinio sąjūdžio.
Brigita Speičytė
