Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Lietuvių kalbos kirtis
- Kirčio reikšmė ir funkcijos
- Trumpųjų skiemenų kirčiavimas
- Ilgųjų skiemenų kirčiavimas
- Lietuvių bendrinės kalbos priegaidės
- Priegaidžių reikšmė ir funkcijos
- Priegaidžių kaita
- Vardažodžių kirčiavimo sistema
- Daiktavardžių kirčiuotės
- Būdvardžių kirčiuotės
- Kitų linksniuojamų žodžių kirčiavimas
- Veiksmažodžių kirčiavimo sistema
- Nekaitomų žodžių kirčiavimo sistema
- Vietovardžių ir asmenvardžių kirčiavimas
- Priešpaskutinio skiemens taisyklė
- Žodžio galo taisyklė
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Priešpaskutinio skiemens taisyklė
Lietuvių kalboje kaitomų žodžių, turinčių kirtį antrajame nuo galo skiemenyje, kirčiavimo dėsningumus apibrėžia vadinamoji antrojo nuo galo skiemens taisyklė: jeigu kaitomojo žodžio antrasis nuo galo skiemuo yra trumpas arba ilgas tvirtagalis, tai tam tikrų to žodžio formų kirčiuojama galūnė.Pagal šią taisyklę linksniuojamųjų žodžių formas, kirčiuojamas galūnėje, patogiausia tikrinti lyginant su vienaskaitos galininku. Jeigu linksniuojamojo žodžio antrasis nuo galo skiemuo yra trumpas arba ilgas tvirtagalis, daugiskaitos galininkas kirčiuojamas galūnėje (nãmą – namùs, grãžų – gražiùs, ki̇̀tą – kitùs, vèžtą – vežtùs). Taip pat kirčiuojama galūnė: vienaskaitos vardininko, kai jis baigiasi (i)a (tautà, pradžià, gerà, žalià, kità, vežtà); vienaskaitos įnagininko, kai jis baigiasi (i)u, (i)a, e (miškù, varlè, sunkiù, kitù, vežtù); vienaskaitos vietininko, kai jis baigiasi e (namè, gražiamè, kitamè, visojè, vežtojè).
Ši taisyklė veikia ir veiksmažodžių, kurie kirčiuojami antrajame nuo galo skiemenyje, esamąjį bei būtąjį kartinį laikus. Jeigu esamojo ar būtojo kartinio laiko III asmens antrasis nuo galo skiemuo yra trumpas arba ilgas tvirtagalis, tų laikų vienaskaitos I ir II asmuo kirčiuojamas galūnėje (vẽža – vežù, veži̇̀; šaũkia – šaukiù, šauki̇̀; sùpa – supù, supi̇̀; li̇̀pa – lipù, lipi̇̀).
Remiantis šia taisykle, lengva nustatyti ne tik kirčio vietą įvairiose žodžio formose, bet ir antrajame nuo galo skiemenyje kirčiuotų kaitomųjų žodžių priegaidę – jeigu kirtis pastovus, priegaidė tvirtapradė (káulas, káulu, káulus; pi̇́eva, pi̇́evos, pi̇́evas; bė́gu, bė́gi, bė́ga); jeigu kirtis šokinėja, priegaidė tvirtagalė arba skiemuo trumpas (laũkas, laukù, laukè, laukùs; lai̇̃kas, laikù, laikè, laikùs, gẽras, gerù, geramè, gerùs).
