Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Bretkūnas
- Daukša
- Husovianas
- Jevlašauskis
- Kulvietis
- Lietuvos metraščiai
- Mažvydas
- Mykolas Lietuvis
- Radvanas
- Radvilas Našlaitėlis
- Sapiega
- Vitelijus
- Volanas
- Bokačas
- Petrarka
- Rablė
- Roterdamietis
- Šekspyras
- Vijonas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Rablė
Fransua Rablė (François Rabelais) – apie 1494 m. gimęs prancūzų rašytojas humanistas ir vienas žymiausių Renesanso atstovų, didelės erudicijos, neregėto darbštumo žmogus. Mums geriausiai žinomas kaip romano Gargantiua ir Pantagriuelis autorius.
Apie Rablė gyvenimą išlikę mažai žinių. Žinoma, kad jo tėvas buvo advokatas ir žemvaldys, vaikystės metai prabėgo kaimo aplinkoje, todėl jis buvo gerai susipažinęs su Prancūzijos kaimo žmonių gyvenimu, papročiais. Vėliau Rablė tapo pranciškonų vienuoliu, o apie 1521 m. įšventinamas kunigu. Tačiau po penkiolikos vienuolyne praleistų metų jausdamas potraukį pasaulietiniams mokslams vienuolyną paliko. Uoliai mokydamasis susipažino su kone visomis savo laikų mokslų sritimis. Domėjosi teise, gamtos mokslais, botanika, archeologija, medicina (vėliau net tapo medicinos mokslų daktaru). Mokėjo lotynų, graikų ir kitas kalbas, gerai išmanė Šventąjį Raštą, filosofiją, visą gyvenimą studijavo Antikos autorius. Išsimokslinimas leido jam užmegzti ir palaikyti ryšius su Erazmu Roterdamiečiu ir kitais žymiais to meto žmonėmis, humanistais. Rablė daug keliavo (po Prancūziją, Italiją). Įtakingi globėjai (kardinolai, Prancūzijos karaliai) saugojo Rablė nuo persekiojimų ir pasmerkimo dėl jo knygose satyriškai vaizduojamų įvairių gyvenimo, mokslo, religijos sričių. Liaudies pasakojimų, vaizdų, humoro ir nepaprastos erudicijos lydinys jo kūriniuose sudaro turtingą dermę.
1532 m. pasirodė fantastinis Rablė romanas Pantagriuelis, Dispodų karalius, atgyvintas tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais, kuris buvo pasirašytas Alkofribaso Nazjė slapyvardžiu. Rablė šį romaną sukūrė kaip tuo laiku pasirodžiusių liaudies pasakojimų apie milžiną Gargantiua tęsinį ir jis tapo pirmąja didžiulio veikalo dalimi. Romaną Gargantiua ir Pantagriuelis sudaro keturios (penktoji nebaigta) skirtingu laiku išleistos knygos (iš viso daugiau nei 1000 puslapių).
Pagrindiniai romano herojai Gargantiua ir Pantagriuelis – linksmi nenuoramos, kuriems knygos pradžioje terūpi tenkinti kūno poreikius. Jų vaikystės žaidimai grubūs, paremti fizine jėga, gyvuliška žmogaus prigimtimi. Bet vėliau jie keičiasi, ir čia svarbų vaidmenį vaidina auklėjimas ir švietimas. Herojai tampa dvasingesni, ima vyrauti proto veikla. Pažymėtinas laiškas Pantagriueliui, kuriame perteikiama Renesanso esmė. Laiške ne tik nurodomi žmogui reikalingi mokslai, bet ir pabrėžiama, kad mokslas be moralės nieko vertas. Milžinų kelionių ir nuotykių aprašymai tarsi pasakos forma suteikia karkasą veikalui, kuris sudarytas iš daugybės epizodų, labai besiskiriančių savo stiliumi ir struktūra. Tokia forma teikia autoriaus fantazijai bei išradingumui neregėtų galimybių. Pasitelkdamas savo erudiciją, Rablė tikslingai ir kryptingai išnaudoja tas galimybes – vaizdžiais pasakojimais išsako, ką galvoja apie svarbiuosius gyvenimo klausimus apskritai, o ypač apie savo laikų institucijas: Bažnyčią, valstybę, popiežių, karalių, mokslą, teismą, advokatų bei gydytojų korporacijas, apie mokyklą ir jaunuomenės auklėjimą ir t. t. Romane daug kas įvilkta į mito, pasakos, alegorijos formas ir pats Rablė liepia skaitytojui ieškoti gilesnės prasmės, nors kartais atrodytų, kad autorius tik šiaip sau juokauja. Rablė veikale viešpatauja linksmumo, šventės atmosfera, gausu komiškų epizodų, artimų satyrai, nemažai ir šiaip linksminančio juoko. Sodrus, liaudiškas juokas – ne vien pramoga, o universalus požiūris į pasaulį, būdas linksmai, žaismingai kalbėti apie rimtus gyvenimo dalykus. Daug romane ir žodžių žaismo, šmaikščių kalambūrų, įvairiausių kalbinių eksperimentų.
Rablė mirė 1553 m. Paryžiuje.
Dominyko Urbo vertimas į lietuvių kalbą pareikalavo daugiau nei penkerių metų darbo ir yra tikras vertimo meno šedevras.
Ona Daukšienė