Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Seniausieji raštijos paminklai
- Vakarinis raštų variantas
- Vidurinis raštų variantas
- Rytinis raštų variantas
- Bendrinės rašytinės kalbos formavimasis
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Vidurinis raštų variantas
Vidurinis rašomosios kalbos variantas tarpo Žemaičių vyskupijoje (apėmusioje daugiau žemių nei Žemaičių kunigaikštystė: jos riba ėjo Nevėžio upe iki Panevėžio, toliau beveik siekė Biržus). Jos rašomoji kalba buvo vadinama žemaičių kalba. Tačiau šio pavadinimo nereikia painioti su žemaičių tarme. Žemaičių kalba – tai vidurio Lietuvos aukštaičių kalba. Pagal dabartinę dialektologijos klasifikaciją tai – vakarų aukštaičiai šiauliškiai. Taigi akivaizdu, kad buvo orientuojamasi ne į vyskupijos centro – Varnių, kur kalbėta tikrąja žemaičių tarme, kalbą. Vidurinis variantas buvo artimas Kėdainių, esančių Lietuvos viduryje, lietuvių kalbai. Kėdainiai ypač iškilo XVII a.: tuo metu tai buvo kultūriniu požiūriu klestintis, įtakingas miestas. Jis turėjo savo spaustuvę, gimnaziją, jame sugyveno įvairių tautybių žmonės, o vienas iš jo burmistrų buvo lietuvis Steponas Jaugelis-Telega. Kėdainiai buvo Reformaciją, kalvinizmą rėmusio kunigaikščio Jonušo Radvilo rezidencija. Ne be jo paramos Lietuvos kalvinistai išleido gana reikšmingų knygų lietuvių kalba.Žemaičių vyskupijos katalikai taip pat orientavosi į Kėdainių apylinkių kalbą, mat šalia Kėdainių, Babėnuose, XVI a. pradžioje gimė ir užaugo vienas iš svarbiausių, įtakingiausių katalikų bei visos to meto lietuvių raštijos atstovas – Mikalojus Daukša. Katalikiški tekstai vidurio variantu pasirodė anksčiau nei kalvinistų. Vėliau abipusė religinė konkurencija skatino tai vienos, tai kitos konkurentų pusės tekstus lietuvių kalba.
Katalikiški vidurinio varianto tekstai yra šie: Mikalojaus Daukšos katekizmas (1595) ir postilė (1599); Saliamono Mozerkos Slavočinskio giesmynas (1646); Jurgio Kasakauskio sudaryta maldaknygė Rožančius Švenčiausios Marijos Panos ir saldžiausia varda Jėzusa (1681); kiti smulkūs spausdinti bei rankraštiniai teksteliai.
Kalvinistiški vidurinio varianto tekstai yra šie: Merkelio Petkevičiaus katekizmas su giesmynėliu, išleistas Vilniuje (1598); anoniminė postilė, išspausdinta Jokūbo Morkūno (1600); Stepono Jaugelio-Telegos, Jono Božimovskio bei Samuelio Minvydo Knyga nobažnystės (1653; 1684); Samuelio Chilinskio verstos Biblijos spausdinta Senojo Testamento dalis (1660) ir Naujojo Testamento rankraštis.
Visi minėti stambieji tekstai yra verstiniai, originalios ar pusiau originalios galėjo būti tik kai kurios Slavočinskio giesmyne esančios giesmės.
XVIII a. vidurinio rašomosios kalbos varianto pagrindu buvo parašyta anoniminė lietuvių kalbos gramatika: Universitas lingvarum Litvaniae (1737; matyt, vieno iš jėzuitų). Ji reikšminga tuo, jog pirmąkart gana tiksliai žodžiuose pažymėtas ne tik lietuvių kalbos kirtis, bet ir priegaidė. Be to, užfiksuotos įdomios to meto gramatinės formos. Tačiau teoriniu, praktiniu požiūriu kalba čia aprašyta nevykusiai, painiai. XIX a. viduriniu variantu dažniausiai buvo leidžiami Lietuvos religiniai (katalikiški) tekstai. Tiesa, daug kur ryškiai prasikišdavo autoriaus gimtoji tarmė.
Jau minėta, kad reikšmingiausias varianto atstovas yra Mikalojus Daukša. Iš to meto šviesuolių išsiskyrė ne tik jo patriotinės pažiūros (lietuvių kalbos iškėlimas matyti lenkiškoje postilės pratarmėje), bet ir patys XVI a. pabaigos tekstai. Didžiulės apimties postilė bei vėliau parengtas katekizmas (išleistas anksčiau nei postilė) parašyti archajiška, įdomia kalba, gausia sinonimų, leksinių gretybių, abiejuose tekstuose sužymėta žodžių kirčio vieta – taigi tai yra neįkainojamas šaltinis mūsų kalbos istorikams, istorinės akcentologijos tyrėjams. Įdomūs yra Daukšos užfiksuoti žodžiai ankščia „skola“, bandykštis „gyvulys, galvijas“, yškus „aiškus“, žosmė „burna, kalba“ ir daug kitų. Daukša vengė skolinių, todėl stengėsi pats darytis naujų žodžių, pvz., padėtojas „pagalbininkas“, atskilumas „atskilimas, erezija“, žmonumas „žmogiškumas“, būstymas „esybė, būtybė“.
Tarpukario ir vėlesni kalbininkai diskutavo, ar didžiulė postilė tikrai yra vieno Daukšos darbas. Kai kam įtartinas pasirodė tam tikrų Daukšos kalbos ypatybių varijavimas, skirtingas to paties žodžio kirčiavimas, klaidų atitaisymai, kuriuose peikiami tokie postilės parašymai kaip bat, aik vietoj bet, eik. Vis dėlto Pranas Skardžius įtikinamai parodė, kad čia vieno žmogaus darbas – knygos kalba yra vieninga fonetikos bei morfologijos požiūriu.
Iš kalvinistų tekstų kalbos požiūriu vertingiausia yra Knyga nobažnystės bei antrasis mūsų istorijoje Biblijos vertimas, atliktas Chilinskio (deja, dėl konkuruojančių bendratikių kritikos vertimas nebuvo iki galo išspausdintas). Knyga nobažnystės (t. y. pamaldumo knyga), kalvinistų išleista dukart (1653 m. ir kiek papildžius – 1684 m.), iš tiesų buvo keturių dalių: giesmynas, parengtas Stepono Jaugelio-Telegos, postilė, maldos ir katekizmas, iš lenkų kalbos versti Jono Božimovskio su Samueliu Minvydu. Telegos verstos, pertvarkytos giesmės bei psalmės buvo vaizdingos, raiškios kalbos, kartais net pralenkiančios katalikiško Slavočinskio giesmyno tekstus, tačiau, kaip ir kitose šios kalvinistų knygos dalyse, čia buvo vartojama daug daugiau polonizmų, pavyzdžiui (rašyba ir skyryba sumoderninta): „Šalin, šalin, neberaudokit, / Jau Motinos dejuot nustokit / Neverk, gentis, artimo savo / Mainu smerties žyvatą gavo“. Panašiai daugokai skolinių turėjo ir Chilinskio Biblijos vertimas, atliktas Londone iš olandiškos ir lenkiškos Biblijos versijos. Apskritai dvikalbiai Lietuvos reformatai per daug nesirūpino savo lietuviškų tekstų kalbos grynumu. Vis dėlto jų XVII a. tekstai buvo reikšmingi ir įdomūs, o Biblijos, nors ir nepublikuotos, vertimas išgarsino lietuvių kalbą Vakarų Europoje, įvairios jo nuotrupos pateko į daugiakalbius rinkinius, kurie tuomet buvo labai populiarūs.
