Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Tarmės sąvoka
- Transkripcija ir transponavimas
- Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
- Aukštaičiai
- Žemaičiai
- Tarmių panašumai ir skirtumai
- Svarbiausi tarmių tyrėjai
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Žemaičiai
Žemaičių tarmė užima vakarinę Lietuvos dalį. Ta dalis yra gerokai mažesnė negu aukštaičių tarmė̃s.Aukštaičių ir žemaičių vardai vartojami jau seniai. Bet anksčiau šiais vardais buvo vadinamos ne tarmės, bet Lietuvos valstybės dalys. Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje. Aukštaičiai pirmąkart minimi 1322 m. kunigaikščio Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu.
Šie vardai greičiausiai padaryti iš būdvardžių žemas ir aukštas (nors kai kurie kalbininkai žemaičių pavadinimą sieja su daiktavardžiu žemė). Anksčiau žemaičiai buvo užėmę vidurio Lietuvos žemumą ir buvo palyginti žemesnis kraštas nei aukštaičiai. Jų centrinė teritorija buvo Vilniaus–Ašmenos aukštumos.
Skiriamosios žemaičių tarmės ypatybės. Skiriamoji žemaičių ir aukštaičių tarmių ypatybė yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.
Žemaičių tarmė į patarmes skiriama pagal jau minėtų balsių ie, uo tarimą. Pagal šių garsų atitikmenis žemaičiai skyla į tris patarmes:
1) pietų žemaičius;
2) vakarų žemaičius;
3) šiaurės žemaičius.
Vakarų žemaičiai smulkiau neskirstomi. Pietų žemaičiai skyla į dvi patarmes: raseiniškius ir varniškius. Šiaurės žemaičiai dalijasi taip pat į dvi patarmes: telšiškius ir kretingiškius.
Skiriamoji pietų žemaičių ypatybė. Pietų žemaičiai turi balsius u∙u̯,i∙i̯ pvz., dú∙u̯na, pi̇́∙i̯ns „duona, pienas“.
Skiriamoji vakarų žemaičių ypatybė. Vakarų žemaičiai vartoja balsius o͘, e̤∙, pvz.: dô∙n(a), pê∙ns „duona, pienas“.
Skiriamoji šiaurės žemaičių ypatybė. Šiaurės žemaičiai turi dvibalsius ọu, ẹi, pvz., dộuna, pệins „duona, pienas“.
Fonetinės ypatybės. Žemaičiai dvibalsina kirčiuotus kamieno ir galūnės balsius ė, o, pvz.: kûoja „koja“, šàkũos „šakos“, di̇̂etẹ „dėti“, pèli̇̃e „pelė“.
Didžioji dalis žemaičių platina trumpuosius balsius i, u. Vietoj jų taria balsius ẹ, ọ, pvz.: pọ̀skọbẹ̾lis „puskubilis“, kẹ̀ši̇̀ „kiši“, lòpi̇̀ „lupi“.
Visi žemaičiai, išskyrus pietinius pakraščius, vienbalsina galūnės dvibalsius ai, ei, pvz.: pãršâ „paršai“, pãukštê „paukščiai“.
Žemaičiai netaria trumpųjų balsių niekada nekirčiuojamose galūnėse, pvz.: nèš „neša“, vi̇̂rs „vyras“. Balsis paliekamas, jei susidaro sunkiai ištariama priebalsių grupė, pvz.: mãžas, kãklas.
Žemaičiai kai kuriose formose vietoj č, dž turi t, d, pvz.: jáutê „jaučiai“, mèdê „medžiai“.
Kirčiavimas. Žemaičiams būdingas kirčio atitraukimas. Jis gali būti sąlyginis ir visuotinis. Reiškinys stiprėja einant iš rytų į vakarus.
Žemaičių tarmės pietuose ir rytuose veikia sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnis. Kirtis atitraukiamas tik nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį žodžio skiemenį, pvz.: pli̇̃͘ ta „plytà“, šàka „šakà“.
Didžiojoje žemaičių tarmės dalyje veikia visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis. Kirtis atitraukiamas ne tik nuo trumpos, bet ir nuo ilgos tvirtagalės galūnės į bet kokio ilgumo pirmąjį žodžio skiemenį. Skiemenyse, iš kurių kirtis atitraukiamas, lieka šalutiniai kirčiai. Pvz.: pli̇̃͘ tà „plytà“, šàkũos „šakõs“, pàvàžà „pavažà“.
Kirtis dažnai atitraukiamas net į proklitikus, pavyzdžiui, prielinksnius, pvz.: pri̇̀‿mergũõs „prie mergos“, i̇̀‿mẹškùs „į miškus“.
Reikia įsidėmėti, kad nuo tvirtapradžių galūnių žemaičiai kirčio neatitraukia, pvz.: šakûoms „šakóms“, bọvâ „buvai̇̃“.
Priegaidės. Priegaides žemaičiai turi dvi – tvirtapradę ir tvirtagalę. Didžiojoje žemaičių tarmės dalyje vartojamas tvirtapradės priegaidės variantas – laužtinė priegaidė. Tariant garsą su šia priegaide susidaro balso lūžis, pvz.: vi̇̂rs „vyras“, kâuls „kaulas“.
Dauguma žemaičių tvirtagalės priegaidės spūdį sutelkia pirmajame dvigarsio dėmenyje, pvz.: lãukas „laũkas“, kãrštis „kar̃štis“.
Morfologinės ypatybės. I ir V linksniuotės daugiskaitos vietininko galūnė yra ūse, pvz.: miškūse „miškuose“, keliūse „keliuose“, turgūse „turguose“.
Žemaičiai neturi bevardės giminės būdvardžių, išskyrus šilta, šalta, karšta. Juos yra pakeitę prievaiksmiai ar moteriškosios giminės būdvardžiai. Pvz.: kaip čia gražiai „kaip čia gražu“, ka tamsi yr „kai tamsu yra“.
Didžiojoje tarmės dalyje vietoj įvardžių jis, ji vartojamami įvardžiai ans, anà. Kamienas an turimas visoje paradigmoje.
Sintaksinės ypatybės. Prielinksnį pas žemaičiai vartoja su kilmininku, pvz.: užeik pas mūsų „užeik pas mus“.
Vakarinėje tarmės dalyje prielinksniai ant, už vartojami su galininku ir įnagininku. Pvz.: varnos tupa ant stogais „varnos tupi ant stogų“, zyzia už ausimis „zyzia už ausų“.
Vietoj konstrukcijos su + vardažodžio įnagininkas vartojamas vadinamasis draugės įnagininkas. Pvz.: vaikus vedinas „su vaiku“, kresčiu nešinas „su pintine“.
Leksinės ypatybės. Žemaičiai vartoja žodžių, kurie aukštaičiams negirdėti ir nesuprantamai. Pvz.: kãstinys „valgis iš pašildytos grietinės“, miegà „aruodas“, sodà „kaimas“.
