Kalba

Kalba > Senoji lietuvių raštija

Bendrinės rašytinės kalbos formavimasis

Bendrinės kalbos šaknys glūdi XVI–XVII a., tačiau tarmės pasirinkta nebuvo, rašyba skolinta (gotiška rašyba Mažojoje Lietuvoje laikėsi iki Antrojo pasaulinio karo). Danielius Kleinas įvedė raidę ė, žymėjo garsų nosinumą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Mikalojus Daukša įvedė nosines raides, žymėjo kirtį. Taigi, šiuo laikotarpiu galima kalbėti tik apie bendros kalbos užuomazgas. XVIII a. lietuvių kalba apleista, mokyklose drausta apskritai kalbėti lietuviškai, Vilniaus kraštas sulenkintas. XIX a. galima vadinti ir tautos, ir kalbos renesansu. Jam pradžią davė vadinamasis Žemaičių sąjūdis, kuriam vadovavo vyskupas Arnulfas Giedraitis, vėliau jo darbus tęsė Motiejus Valančius. Šio amžiaus pradžioje ypač aktyvi buvo Vilniaus universiteto dėstytojų (Leono Borovskio, Jono Lobojkos, Ignato Onacevičiaus, Joachimo Lelevelio) ir lietuviškai nusiteikusių studentų (Kajetono Nezabitauskio, Jurgio Pliaterio) veikla. Tartasi dėl lietuvių kalbos katedros steigimo, projektas svarstytas 1822 m., tačiau patvirtinimo procedūros buvo vilkinamos iki 1832 m., kol caras davė įsakymą uždaryti universitetą. Žemaičių sąjūdžio pradžioje pasirodo Boguž(š)io knyga Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią. Nors joje ir buvo daug mokslo faktais neparemtų minčių, tačiau šis veikalas privertė atkreipti dėmesį į lietuvių kalbą ne tik kitų šalių mokslininkus, bet ir sukėlė savų, lietuvių, norą prikelti šią seną, bet labai apleistą kalbą. XIX a. išugdė daug šviesių žmonių, padariusių svarbių darbų: Dionizas Poška rinko žodžius, rašė etimologinį žodyną, diskutavo su universiteto profesoriais dėl bendrinės kalbos, jos pagridu siūlė imti Skaudvilės šnektą; Jurgis Pabrėža buvo susikūręs savą rašybą, sukūrė daug botanikos terminų; Simonas Stanevičius – labai svarbūs jo senovės tyrinėjimai, veikalas Žemaičių šlovė, žemaičių nelaikė skirtingais, visus vadino lietuviais, 1737 m. išleidžia gramatiką Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos, kūrė naujadarus; Laurynas Ivinskis – leido lietuviškus kalendorius, siūlė pasirinkti vieną kurią tarmę kaip yra kitose kalbose, jo manymu, tai galėtų būti vidurio Lietuvos tarmė; Antanas Baranauskas – siūlė dabartines tarmes suvesti į senąsias formas, svarbiausia – rašyba, sukūrė savo teoriją apie kirtį ir balsių ilgumus, daug naujadarų. Lietuvių kalbos atgaivinimui ir bendrinės kūrimui didžiulę įtaką turėjo spauda. Aušra – tautinės savimonės žadinimas, užsienio mokslininkų kalbinių darbų apžvalgų spausdinimas, linkstama prie pietų aukštaičių tarmės, rašyba lenkiškomis raidėmis, svarbiausias tikslas – kurti naujadarus. Varpas – pagrindinė mintis – kalba yra tautybės pagrindas, labai svarbus Vladas Sirutavičiaus siūlymas steigti iš visų partijų bendrą centrinį komitetą, kuris prižiūrėtų kalbą (1902 m. socialdemokratų programos pagrindinis klausimas – kalba viešajame gyvenime), sukurta ypač daug naujadarų, čia savo kalbinę veiklą pradeda Jonas Jablonskis. Būtent jo pastangomis Pasirodo Vinco Kudirkos „Statrašos ramsčiai“ (4 puslapiai, 17 taisyklių paragrafų), Varpe pasirodo pirmieji taisymai ir „Medega sintaksiui“, pagaliau 1897 m. išspausdinama Petro Avižonio gramatikėlė. XIX a. šviesuolių veiklą vainikuoja 1901 m. Petro Kriaušaičio (Petro Avižonio ir Jono Jablonskio-Kriaušaičio) Lietuviškos kalbos gramatika. Apsispręsta bendrinės kalbos pagrindu imti vakarų aukštaičių tarmę, susitarta dėl rašybos. 1901 m. gramatika – tik norminimo principai ir gramatikos pagrindas, 1919 m. – išsamesnė, o 1922 m. – papildyta ir išsami gramatika, Švietimo ministerijos patvirtinta privaloma. 1922 m. lietuvių kalba paskelbta valstybine.

Kalba

Bendrinės rašytinės kalbos formavimasis

Ar žinote, kad...