Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Seniausieji raštijos paminklai
- Vakarinis raštų variantas
- Vidurinis raštų variantas
- Rytinis raštų variantas
- Bendrinės rašytinės kalbos formavimasis
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Seniausieji raštijos paminklai
Seniausieji lietuviški tekstai, pasiekę mūsų laikus, – tai rankraštiniai įrašai, prierašai senosiose lotyniškose religinėse knygose, veikiausiai priklausiusiose Vilniaus (gal ir Kauno) pranciškonams observantams, kurių vienuolynai nuo 1468 m. buvo įkurti Vilniuje ir Kaune. Nemaža dalis šių knygų perėjo į vėlesnių vienuolijų, jėzuitų, rankas. Taigi dar ir dabar vartant vieną kitą seną jėzuitų kolekcijos knygą yra nemaža galimybė rasti dar nefiksuotą įrašą lietuvių kalba.Iš ankstyviausiųjų tekstų pirmiausia minėtini poteriai, rašyti Mikalojaus Blotniečio knygos Tractatus sacerdotalis (1503) pabaigoje (knyga saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje). Tyrėjai Jonas Palionis bei Jurgis Lebedys nustatė, kad jie įrašyti XVI a. pirmajame ketvirtyje. Poterių („Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“), užimančių 25 eilutes, kalba artima rytinio varianto normoms. Jų įrašytojas veikiausiai rėmėsi šnekta, esančia Dieveniškių, Trobų, Lazūnų ruože. Maldos skiriasi nuo dabartinių, čia pavartota retų, neįprastų žodžių: gymis „gemalas, vaisius“, žala „pagunda, piktybė, pragaištis“, skoliniai išpialotas „nukryžiuotas“, žyvatas „pilvas, gimda; gyvenimas“, pekla „pragaras“ ir kt.
Tam tikrais specifiniais rašybos bruožais į ką tik minėtus poterius yra panašūs įrašai, daryti Joaneso Herolto (Joaness Herolt) inkunabule (inkunabulas – į rankraštį panaši spaudos plitimo laikotarpio knyga, išleista iki 1501 m.) Liber Discipuli de Eruditione Christifidelium (išleistoje ne anksčiau kaip 1485 m.). Inkunabulas dabar saugomas Krokuvoje, Lenkijos nacionaliniame muziejuje. Tai 20 įrašų, kitaip glosų, kurie susideda iš 28 žodžių. Lietuviški žodžiai ar frazės – tai lotyniškų knygos žodžių vertimai. Žodžiai dažniausiai abstraktaus pobūdžio, matyt, jų reikėjo to meto teologiniams diskursams, pavyzdžiui, apsiveizdėjimas „apdairumas“, padrūtinimas „sutvirtinimas“, švankumas „padorumas“. Glosų tyrėjai Giedrius Subačius, Marijušas Lenčiukas (Mariusz Leńczuk) ir Vieslavas Vydra (Wiesław Wydra) mano, kad jie daryti panašiu metu kaip ir poteriai – 1520–1530 m. Nors įrašų kalbos tyrimas neduoda aiškaus atsakymo, ar rašyta vakarų aukštaičių šiauliškių, ar vakarų aukštaičių kauniškių patarme, kalbininkų linkstama manyti, kad tai buvo į vidurinį variantą orientuota kalba.
Lietuviškos glosos yra ir 1501 m. lotyniškame mišiole Missale ad usum romane ecclesie, saugomame Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Sigitas Narbutas bei Zigmas Zinkevičius mano, kad jos įrašytos tarp 1501 ir 1578 m. Vis dėlto kiti tyrėjai (Kęstutis Gudmantas, Giedrius Subačius) teigia, kad šie įrašai yra vėlesni – XVI a. pabaigos ar XVII a. pradžios. Mat mišiole yra ir lotyniškų įrašų, neabejotinai darytų pranciškonų, su šalia įrašyta 1627-ųjų data. Nuo anksčiau minėtųjų tekstų mišiolo įrašai skiriasi ir savo rašyba: ilgieji garsai neretai žymimi dvigubomis raidėmis, pavyzdžiui, neapiikantą, ant raidžių sudėti specialūs ženkleliai, diakritikai, kirčio vietai žymėti. Glosos rašytos Vilniaus krašto kalba, būdingesne vakarinei ar pietinei jo daliai (Trakai–Eišiškės). Taigi ji artima rytiniam variantui. Vis dėlto pasitaiko ir nebūdingų rytų aukštaičiams formų su išlaikytais (ir pažymėtais) nosiniais garsais. Kai kuriais tipiškais rašybos, kalbos bruožais mišiolo lietuviškos glosos yra susijusios su keletu XVII a. vidurio rytinio varianto spausdintų tekstų – Konstantino Sirvydo postilės antrąja dalimi, Jono Jaknavičiaus evangelijų knygos paskutinėmis septyniomis evangelijomis, anoniminio Belarmino katekizmo giesmynėliu.
Pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo iš lenkų kalbos išverstas liuteroniškas katekizmas, išspausdintas Karaliaučiuje 1547 m. Nors ji vadinama katekizmu, iš tiesų tai įvairiapusis leidinys, atstojantis keletą knygų. Be katekizmo teksto, čia dar buvo elementorius ir giesmynėlis (įdėta ir keletas Mažvydo bendradarbių giesmių vertimų). Kaip tuo metu buvo įprasta, vertingą knygą pristatė originalios pradžios dalys – lotyniška eiliuota dedikacija, lotyniška ir eiliuota lietuviška pratarmė, kurioje pasislėpė ir Mažvydo autorystės ženklas – jo akrostichas Martinus Masvidius. Kai kuriais savo rašybos bruožais katekizmas susijęs su ankstyvaisiais Vilniaus krašto rankraščiais – ilgieji balsiai katekizme keliskart pažymėti dvigubomis raidėmis: praschiiket „prašyket“, Suunaus „Sūnaus“. Kadangi Mažvydas nemažą gyvenimo dalį praleido Vilniuje (yra žinių, kad jis dėstęs Abraomo Kulviečio įsteigtoje mokykloje), tai nieko stebėtino. Tačiau knygos kalbos pagrindas nesusijęs nei su rytų aukštaičių, nei su vakarų aukštaičių šiauliškių patarme. Katekizmas parašytas žemaičių tarme, tiksliau, pietų žemaičių patarme (Žemaičių Naumiestis, Gardamas, Švėkšna). Nuo dabartinės patarmės ji skyrėsi ypač tuo, kad vietoj žemaitiško uo (bendrinės kalbos o) čia daugeliu atvejų buvo tariamas ilgasis a, pavyzdžiui, bilati „byloti“. Tad skaitant katekizmą žemaitiškumas neatrodo labai ryškus. Be to, kai kurių savo šnektos ypatybių (pavyzdžiui, ū ir ī vietoj bendrinės kalbos uo, ie) Mažvydas sąmoningai vengė – juk katekizmą jis skyrė Rytų Prūsijos lietuviams, kalbėjusiems pietinėmis vakarų aukštaičių patarmėmis. Taigi pirmosios spausdintos lietuviškos knygos kalbos pagrindas yra žemaitiškas, bet su ryškiomis aukštaitybėmis (tokiomis, kokios vartojamos Jurbarko, Ariogalos, Tytuvėnų ruože). Aukštaičių tarmė Mažvydui nebuvo visiškai svetima – jo motina, spėjama, buvo aukštaitė. Pirmojoje knygoje vartojama daug taikliai parinktų senų gražių lietuviškų žodžių (garbė, malda, pavyzdys, daugsinti „dauginti“, ramdyti „tramdyti“, dangujis „dangiškasis“), sukurti gramatikos terminai (balsinė „balsis“, dvibalsinė „dvibalsis“, sanbalsinė „priebalsis“, skaitytinė „raidė“). Skolinių (slavizmų) Mažvydo katekizme nėra daug, suskaičiuojama apie 20 procentų. Daugelis jų – iš religijos sferos: čertas „velnias“, čėsas „laikas“, mūka „kančia“, smertis „mirtis“, dūšia „siela“.
