Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Rašybos sąvoka ir pagrindiniai principai
- Balsių rašyba
- Priebalsių rašyba
- Žodžių rašymas kartu ir atskirai
- Brūkšnelio rašymas
- Didžiųjų raidžių rašymas
- Žodžio dalies kėlimas į kitą eilutę
- Santrumpos
- Skaičių rašymas
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Balsių rašyba
Lietuvių kalboje balsės dažniausiai rašomos taip, kaip garsas tariamas. Iš klausos rašomi balsiai ir dvigarsiai šaknyse (namas, medis, likti, visas, sunkus, miškas, vykti, rūkti), priešdėliuose (apibrėžė, apygeris, nubėgti, pranešti, pereiti, nuokalnė), priesagose (rašalas, laikymas, sukimas, mergelė, seselė, paukštužėlis, mergužėlė), galūnėse (stogas, kitas, gyvenu, veži, katė).Labai svarbu skirti trumpuosius u, i ir ilguosius ū, y, kurie tarpusavyje kaitaliojasi pagrindinėse veiksmažodžių formose (pūti, pūva, puvo; kilti, kyla, kilo), bendrašakniuose žodžiuose (kliūti – kliudyti, kurti – kūrenti, birti – byrėti), pamatiniuose ir išvestiniuose žodžiuose (skristi – skrydis, pasukti – posūkis, gilus – gylis).
Išvestinės veiksmažodžių formos šaknyje turi tokią balsę kaip ir pamatinė forma, iš kurios jos padarytos (pūsti – pūsdavo, pūsčiau; pučia – pučiant, pučiamas; pūtė – pūtusi, pūtus). Ilgosios y, ū sutrumpėja tik kai kurių veiksmažodžių būsimojo laiko trečiajame asmenyje: jeigu dviskiemenė bendratis baigiasi -yti, (i)ūti, būsimojo laiko trečiajame asmenyje rašome i, (i)u (gyti – gis, pūti – pus, džiūti – džius). Išimtys: vyti – vys, siūti – siūs.
Kai kuriose pozicijose, nors tariame e, rašome ia. Lietuviškuose žodžiuose ia rašoma, kai su dvibalsiu sudaro junginį iau (kiauras, džiaugsmas, seniausias, gražiausiai, šaukiau). Nelietuviškos kilmės žodžiuose rašome eu (Europa, reumatas, eufemizmas).
Linksniuojamų žodžių galūnėje (i)a rašoma, kai nė vienas linksnis neturi galūnėje ė (koja, kojai, koją; svečias, svečią; žalias, žaliam, žalią). Įsidėmėtina, kad ia rašoma žodžių dukteriai, dukteria, seseriai, seseria galūnėse. Taip pat įsidėmėtina, kad visų žodžių vietininke paskutinė raidė yra e.
Rašome ia esamojo laiko trečiojo asmens gale (verkia, šaukia, plaukia) ir iš jo padarytose formose (plaukia-ntis, šaukia-mas, plaukia-nt). Su ia rašomi ir būsimojo laiko dalyviai bei padalyviai (bėgsiantis, šoksianti, eisiant, plauksiant).
Be to, ia rašoma tarp sudurtinių žodžių dėmenų (piliakalnis, rugiagėlė).
Dariniuose ir tarptautiniuose žodžiuose susidūrusios balsės rašomos abi (nueiti, apsiavė, vakuumas, kooperatyvas). Būtina įsidėmėti, kad balsiai susilieja ir rašoma viena balsė žodžiuose: nesu – ne+esu, neina – ne+eina.
Nosinės raidės lietuvių kalboje rašomos priešdėliuose są- ir į-, kai kurių įvardžių galūnėse (manęs, tavęs, savęs), linksniuojamų žodžių vienaskaitos galininke (mišką, gerą, vieną, kitą) ir daugiskaitos kilmininke (miškų, gerų, vienų, kitų), veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vardininke (einąs, einą, nešęs, nešę, laukdavęs, laukdavę, bėgsiąs, bėgsią), tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje (gyventų, sakytų, džiaugtųsi). Įvardžiuotinių žodžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke nosinės raidės rašomos abiejuose galūnės skiemenyse (pirmąją, gerąją, senąjį, pirmųjų, gerųjų, senųjų). Įvardžiuotinių žodžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke ą rašoma priešpaskutiniame skiemenyje.
Nosinės balsės žodžių šaknyse rašomos remiantis šiomis taisyklėmis:
Balsės ą, ę, į, ų rašomos žodžių šaknyse, kai giminiškuose žodžiuose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un (rąstas, ręsti – renčia, rentė; skląstis, sklęsti – sklendžia, sklendė; kąsnis, kąsti – kanda, kando). Įsidėmėtina, kad nosinės nerašomos veiksmažodžiuose, kurių esamajame laike atsiranda intarpas n, o kiti kamienai dvigarsio neturi (sekti, senka, seko; gesti, genda, gedo).
Balsės ą, ę, į rašomos žodžių šaknyse, kai jomis žymimi ilgieji balsiai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (tąsa, tęsti, tįsti; grąža, gręžti, grįžti, drąsus, drįsti). Įsidėmėtina, kad nosinės raidės nerašomos, jeigu šaknyje a ir e kaitaliojasi su ė ar o (drasko, dreskia, drėskė, gražinti, gražus, grožis).
Balsės ą, ę žodžių šaknyje rašomos, kai jomis žymimi garsai išlieka ilgi ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje: daiktavardžiuose (ąžuolas, žąsis, ąsa, lęšis...); veiksmažodžių esamajame laike (šąla, šąlu, šąli, šąlant, šąlantis; gęsta, gęstu, gęsti, gęstant, gęstantis; bąla, bąlu, bąlant, bąlantis).
