kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Morfologija

Žodžio sudėtis

Žodžiai pagal sudėtį skiriami į skaidžiuosius ir neskaidžiuosius. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį, o neskaidieji reikšminių dalių neturi.
Pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prisijungianti afiksus yra
šaknis. Ji gali susijungti su kita šaknimi. Afiksai – tarptautinis bendras visų kitų žodžio dalių, išskyrus šaknį (pirmiausia priešdėlių, priesagų) pavadinimas.
Šaknis turi leksinę reikšmę (tai, kas vieną žodį skiria nuo kito), ir gramatinę reikšmę (tai, kas gramatiškai bendra visai žodžių klasei).
Priesaga – žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės, ji paprastai sakoma su galūne. Ji ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei klasei) priklauso žodis.
Su priesagomis padaromi ir nauji žodžiai
(avis – avelė – avidė), ir to paties žodžio formos (gražus – gražesnis – gražiausias).
Priešdėlis
– žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai (pamokyti ir pamokslas).
Galūnė – kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Ne visi žodžiai baigiasi galūnėmis. Įprastos yra asmenuojamųjų ir linksniuojamųjų žodžių galūnės (žmogus – žmogaus – žmogui...; einu – eini – eina...), o nekaitomi žodžiai galūnių neturi. Keičiant galūnes, galima pasidaryti ir naujų žodžių (laisv-as – laisv-ė).
Žodžio dalis be galūnės vadinama kamienu. Šios dalies pavidalas bei struktūra gali būti paprasta, lygi šakniai (kėd-ė), ir sudėtinga, su įvairiais žodžių darybos ir kaitybos afiksais (pamok-ė, (pasivaikštinėdam-as), kamienų su dviem šaknimis (girnapus-ė), su dviem šaknimis ir priesaga (gražbyliauj-a).
Sangrąžos afiksas taip pat priklauso kamienui. Jis kamienui suteikia nauja reikšmė: daryti ir darytis – du žodžiai, o ne to paties žodžio formos, nors žodynuose paprastieji ir sangrąžiniai veiksmažodžiai pateikiami vienu lizdu. Daryba su sangrąžos afiksu duoda visai naują žodį (sekti – sektis), o tai rodo jo priklausymą žodžių darybai.
Įvardžiavimo afiksas – dar viena ypatinga žodžio dalis. Jis kilęs iš įvardžių, visada yra žodžio gale ir pats turi kintamą galūnę, nors reikšme glaudžiai susijęs su kamieno reikšme (gražusis – gražiojo – gražiajam...). Jei paprastoji žodžio forma reiškia kintamą daikto ypatybę, žodis gali būti įvardžiuotinis (būdvardis auksinis negali būti įvardžiuotinis).
Lietuvių kalbos žinynas. Žodžių sudėtis.

Ar žinote, kad...