Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Morfologijos sąvoka
- Žodžio sudėtis
- Morfeminė analizė
- Kaitybinė analizė
- Gramatinės kategorijos
- Gramatinė žodžių klasifikacija
- Morfologinio nagrinėjimo tvarka
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Žodžio sudėtis
Žodžiai pagal sudėtį skiriami į skaidžiuosius ir neskaidžiuosius. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį, o neskaidieji reikšminių dalių neturi.Pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis, prisijungianti afiksus yra šaknis. Ji gali susijungti su kita šaknimi. Afiksai – tarptautinis bendras visų kitų žodžio dalių, išskyrus šaknį (pirmiausia priešdėlių, priesagų) pavadinimas.
Šaknis turi leksinę reikšmę (tai, kas vieną žodį skiria nuo kito), ir gramatinę reikšmę (tai, kas gramatiškai bendra visai žodžių klasei).
Priesaga – žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir galūnės, ji paprastai sakoma su galūne. Ji ne tik keičia šaknies reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei klasei) priklauso žodis.
Su priesagomis padaromi ir nauji žodžiai (avis – avelė – avidė), ir to paties žodžio formos (gražus – gražesnis – gražiausias).
Priešdėlis – žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos daliai (pamokyti ir pamokslas).
Galūnė – kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su kitais žodžiais. Ne visi žodžiai baigiasi galūnėmis. Įprastos yra asmenuojamųjų ir linksniuojamųjų žodžių galūnės (žmogus – žmogaus – žmogui...; einu – eini – eina...), o nekaitomi žodžiai galūnių neturi. Keičiant galūnes, galima pasidaryti ir naujų žodžių (laisv-as – laisv-ė).
Žodžio dalis be galūnės vadinama kamienu. Šios dalies pavidalas bei struktūra gali būti paprasta, lygi šakniai (kėd-ė), ir sudėtinga, su įvairiais žodžių darybos ir kaitybos afiksais (pamok-ė, (pasivaikštinėdam-as), kamienų su dviem šaknimis (girnapus-ė), su dviem šaknimis ir priesaga (gražbyliauj-a).
Sangrąžos afiksas taip pat priklauso kamienui. Jis kamienui suteikia nauja reikšmė: daryti ir darytis – du žodžiai, o ne to paties žodžio formos, nors žodynuose paprastieji ir sangrąžiniai veiksmažodžiai pateikiami vienu lizdu. Daryba su sangrąžos afiksu duoda visai naują žodį (sekti – sektis), o tai rodo jo priklausymą žodžių darybai.
Įvardžiavimo afiksas – dar viena ypatinga žodžio dalis. Jis kilęs iš įvardžių, visada yra žodžio gale ir pats turi kintamą galūnę, nors reikšme glaudžiai susijęs su kamieno reikšme (gražusis – gražiojo – gražiajam...). Jei paprastoji žodžio forma reiškia kintamą daikto ypatybę, žodis gali būti įvardžiuotinis (būdvardis auksinis negali būti įvardžiuotinis).