Literatūra

Literatūra > Renesansas

Vitelijus

Erazmas Vitelijus (1474, Krokuva–1522, Roma), dar žinomas Erazmo Cioleko (lenk. Ciołek) vardu. Plocko vyskupas, diplomatas, bibliofilas, mecenatas. Lietuvos kultūros ir raštijos istorijai svarbus tuo, kad, čia atsidūręs savo karjeros pradžioje, tapo pirmosios su Lietuva susijusios ir užsienyje lotynų kalba išspausdintos proginės kalbos autoriumi. Vėliau Romoje, be kitų asmenų, jis rėmė ir LDK poetą Mikalojų Husovianą.
Erazmas baigė Krokuvos universitetą ir jame dėstė. Į Lietuvą atvyko tuomet, kai jį pastebėjo ir pasikvietė dirbti (1494–1500) Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506). Dirbo kunigaikščio sekretoriumi ir slaptuoju patikėtiniu. 1499 m. tapo Vilniaus kanauninku, dekanu ir prepozitu. 1500 m. viduryje išvyko pirmojon diplomatinėn misijon į Romą. Oficiali pasiuntinybės priežastis buvo kunigaikščio klusnumo pareiškimas popiežiui Aleksandrui VI ir Lietuvos galimybių Europos geopolitikoje nušvietimas. Palankiai sutiktas Romoje, 1501 03 31 Erazmas pasakė pagrindinę kalbą, kuria ne tik kunigaikščio vardu išreiškė klusnumą Šventajam Sostui, bet ir apibūdino Lietuvą. Kitos audiencijos metu, kaip įprasta tų laikų diplomatams, Erazmas perdavė popiežiui valdovo Aleksandro dovanas. Įdomu, kad po šios pasiuntinybės krikščionims katalikams ypač brangiu turtu – popiežiaus dovanotomis šventųjų relikvijomis – pasipildė Vilniaus katedros lobynas. Aleksandro Jogailaičio prašymu pop. Aleksandras VI per Erazmą Vitelijų jas perdavė 1501 m. rugsėjo 11 d.
1502 m. pradžioje Erazmas sugrįžo į Krokuvą, kurį laiką dirbo sekretoriumi Lenkijos karaliumi išrinkto Aleksandro kanceliarijoje, sėkmingai darė bažnytinę karjerą. Tapo Plocko vyskupu, ne kartą dalyvavo diplomatinėse pasiuntinybėse, taip pat ir į Romą, kur maro metu mirė 1522 m.
Erazmas buvo sumanus vyskupijos valdytojas, gabus diplomatas, turėjo plačių humanistinių interesų, kurie atsispindi ir jo kurtuose tekstuose. Be to, buvo svarbus meno, mokslo, literatūros mecenatas ir bibliofilas, sukaupęs didelę vertingą biblioteką, kurią sudarė rankraštinės ir spausdintos knygos. Tai veikla ir savybės, būdingos Renesanso žmogui – naujai epochai, kurios kultūrinių reiškinių nuo XVI a. gausėjo ir Lietuvoje.
Visos keturios kalbos, kurias Vitelijus pasakė Romoje ir Augsburge, buvo tuoj pat išspausdintos (1501, 1505, 1518 ir 1519). Reikšmingesnė už kitas yra pirmoji, pasakyta Romoje 1501 03 31. Joje grakščia klasikine lotynų kalba pristatyta Lietuva: pateikta žinių apie Europos šiaurės rytuose plytinčią galingą ir turtingą valstybę, save priskiriančią katalikiškajai Senojo Žemyno daliai ir suprantančią savo paskirtį bei misiją – ginti Europą nuo katalikybės priešų. Be to, šios nedidelės knygos tekstas liudija kitus svarbius dalykus. Didžiojo kunigaikščio dvaras turėjo savą valstybės užsienio ir vidaus raidos viziją. Ji buvo grindžiama Vytauto Didžiojo bei Jogailaičių valdymo tradicijomis. Nauja, t. y. renesansine, dvasia reikėtų aiškinti čia išdėstytą valstybės gamtinių, ekonominių ir kitokių išteklių aptarimą, dėmesį tą valstybę sukūrusių lietuvių (žodis suprastinas etnine, o ne etnopolitine reikšme) kultūrai ir kultūriniam bei religiniam tos valstybės savitumui, net tautos charakteriui ir kalbai. Į šį tekstą galima žvelgti ir kaip į svarbų ankstyvą liudijimą, rodantį tuomet egzistavusią ir tokių tekstų toliau formuotą literatūrinę Lietuvos vaizdavimo tradiciją.
Įsimintinas ir popiežiaus atsakymas į Erazmo kalbą – kad LDK kartu su Vengrijos bei Lenkijos karalystėmis turi būti visos krikščioniškosios Europos gynybiniu pylimu ir bastionu. Taip pirmąsyk apibrėžta Lietuvos geopolitinė reikšmė vėliau buvo įprasminta kituose LDK įvairiakalbės raštijos kūriniuose.

Parengė Mintautas Čiurinskas

Literatūra

Vitelijus

Ar žinote, kad...