kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Renesansas

Jevlašauskis

Teodoras Jevlašauskis (Fiodor Jevlašovskij, 1546 02 08–po 1619) – rusėnų kilmės LDK bajoras, kurio XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje sukurtas išlikęs rankraštinis rusėniškas tekstas (jo nuorašas XIX a. viduryje buvo atrastas Lvove) laikomas pirmąja LDK autobiografija. Rankraščio tikrasis autografas buvo rastas tik XX a. antroje pusėje. XIX–XX a. Jevlašauskio tekstas susilaukė kelių publikacijų lenkų, rusėnų, anglų kalbomis, o 1998 m. buvo išleistas ir lietuvių kalba pavadinimu Atsiminimai (išlikęs autografas neturi teksto pradžios ir galimo pavadinimo).
Memuarų forma, tačiau su akivaizdžia autobiografine intencija ir savirefleksija parašyti Jevlašauskio
Atsiminimai teikia pagrindinę informaciją apie autoriaus biografiją. Sykiu tai unikalus literatūros kūrinys bei retas XVI a. antrosios pusės LDK bajoro sąmonės ir mentaliteto pažinimo šaltinis.
Jevlašauskis gimė Liachovičiuose – miestelyje, esančiame istoriškai itin žymių ir reikšmingų LDK apylinkių (Naugarduko, Miro, Slucko ir Slonimo) apsuptyje. Liachovičiai, kuriuose liko Teodoro tėvai stačiatikių popas Michailas Liavonovičius ir jo žmona Fedora ir į kuriuos jis dažnai sugrįždavo, bei Vilnius, kuriame devyniolikmetis Tedoras apsigyveno, yra pagrindiniai jo atsiminimų geografiniai centrai, su kuriais susijusios asmeninės autoriaus emocijos. Iš LDK ir Lenkijos teritorijos Jevlašauskis niekada neišvyko, nors svajojo apie keliones į Vengriją ir Turkiją. Ši neišsipildžiusi svajonė vėliau buvo realizuota vieno jo sūnaus (Joachimo), kurį Jevlašauskis dėl savo pažinčių įtaisė dirbti Italijoje, Mantujos kunigaikščio dvare. Svajone liko ir aukštesnis išsimokslinimas – Jevlašauskis baigė tik pradinius mokslus ir, išmokęs rašyti rusėniškai ir lenkiškai, įgijęs raštvedybos ir aritmetikos pagrindų, nuo 1565 m. Vilniuje ėmė dirbti pagalvės mokesčių rinkėju, o vėliau tarnauti LDK didikams – Radvilams ir Katkevičiams (pastariesiems nuo 1572 m. atiteko ir Liachovičiai), dirbo ir karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus dvarui. 1577 m. karalius Steponas Batoras jam suteikė Pinsko ir Servečo tiltininko pareigybę, kaip Naugarduko pavieto bajorų atstovas Jevlašauskis dalyvavo ir seimų veikloje, buvo komisijos, rengusios LDK Vyriausiojo Tribunolo Statutą narys, nuo 1584 m. Vilniaus insigatorius (valstybės prokuroras), o nuo 1592 m. savo mecenato Aleksandro Katkevičiaus remiamas gavo Naugarduko pavieto žemės teismo pateisėjo vietą, kurią užėmė iki mirties. Ir turėdamas įvairius valstybinius urėdus Jevlašauskis visą gyvenimą liko ištikimas savo ponų klientas, gana artimai buvo susijęs su viena ryškiausių XVI a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių savo bendraamžiu, Radvilo Juodojo vyriausiuoju sūnumi Mikalojumi Radvilu Našlaitėliu, kurio kelionių memuarų
Kelionė į Jeruzalę sėkmė ir populiarumas, manoma, galėjo įkvėpti rašyti ir patį Jevlašauskį. 1577 m. Jevlašauskis vedė stačiatikę Hanną Bolotovną. Šeimos, gimusių vaikų (1604 m. Jevlašauskis pažymėjo turįs devynis sūnus ir penkias dukteris) ir privataus gyvenimo siužetinė linija yra viena svarbiausių Jevlašauskio atsiminimuose – jis mylėjo ir didžiavosi savo vaikais ir žmona, apie kurią rašė: „...niekada neapkartino man gyvenimo, nes ir darbuose, ir ligose buvo vyriškos dvasios, didžios doros, o puikybės ir piktų minčių jos širdis niekada nepažino“. Atrodo, kad visi šeimos vaikai išgyveno ir užaugo (tai retas XVI a. kasdienybės reiškinys), tačiau 1602 m. vienas suaugęs Jevlašauskio sūnus Jonas buvo nužudytas ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis. Pasakojimas apie sūnaus mirtį ir laidotuves yra kulminacinis Atsiminimų taškas. Iki tol žmonių poelgius vengusio teisti Jevlašauskio stilius aprašius sūnaus mirtį įgavo kartėlio, rezignacijos ir nepasitikėjimo: „Teatlygins jiems Dievas, teisingasis Teisėjas, nes kai mane ištiko šita nelaimė, visi apsimetę draugai, kaukes savo numetę, bedieviškus savo veidus parodė ir savo nuodingais geluonimis gelti skubėjo“.
Vienas įspūdingiausių Jevlašauskio
Atsiminimų aspektų yra unikalus jo pasakojimo stilius. Aukštosios literatūros poveikio nepatyręs, skaitęs vieną kitą XVI a. vidurio Lietuvoje prasidėjusios knygų leidybos lenkų ir rusėnų kalbomis (daugiausia religinio pobūdžio) tekstą, galbūt dar Bibliją bei kokį nors kronikinį pasakojimą, tvarkęs vidaus politikos raštvedybinius tekstus, Jevlašauskis apie savo gyvenimą rašė vadovaudamasis ne klasikinei retorikai įprastais modeliais, bet autentišką mąstymą perteikiančia kalba. Jo tekstas kitų XVI a. LDK kūrinių kontekste išsiskiria nors ir santūria, bet atvira vidinės patirties ir jausmų raiška. Religingo ir net prietaringo Jevlašauskio stiliui unikalumo suteikia ir jo savita bei spalvinga konfesinė tapatybė – nors jis ir buvo į protestantizmą konvertavęs stačiatikis, iš gausių jo paties religinių samprotavimų (Dievo ir žmogaus santykio klausimas jį labai domino ir jaudino) matyti, kad svarbiu jo religinio mentaliteto elementu visą gyvenimą išliko ne tik rusėniškosios-stačiatikiškos tradicijos įpročiai, vaizdiniai bei mąstymo būdas, bet net ir Lietuvoje dominavusi katalikybė (pagarba popiežiui, visai Katalikų bažnyčios hierarchijai, sakramentams ir kt.). Nepaisant to, jau savo Atsiminimų pradžioje Jevlašauskis pabrėžė, jog jaunystėje, vos tik atvykęs į Vilnių 1566 m., „Dievo žodžio, kurį skelbė mokyti ministrai”, ėmėsi klausyti „krikščioniškam sambūry“, tai yra protestantiškoj bendruomenėj, tad siejo save su Reformacijos laikais išplitusiu protestantizmu. Jevlašauskio liudijimai mums demonstruoja būdingus XVI a. bajoro religingumo aspektus: eilinis į protestantizmą pasukęs bajoras neskyrė doktrininių skirtingų judėjimo ypatumų, jį traukė evangelikų atvirumas, entuziazmas, galimybė laisvai dalyvauti naujoviškose pamaldose, išreikšti asmeninį santykį su Dievu („turėjau ten didelį džiaugsmą“).
Pagrindinė siužetinė
Atsiminimų linija susijusi su paties autoriaus noru išryškinti asmeninio gyvenimo istoriją, todėl šalia savo karjeros linijos fiksavimo jis daug dėmesio skiria privačiam gyvenimui (neslepia ligos ir net ištinkančių priepuolių su regėjimais). Jevlašauskiui itin svarbi savistaba – savo poelgius ir pasiekimus jis lygina su aplinka ir kitų gyvenimais, siekdamas pateikti vertinimus ir savo, „mažo vabalėlio Dievo akivaizdoje“, privalumus. Atsiminimų struktūros išskirtinis bruožas – laiko tėkmės išryškinimas pasakojimą įrėminant mirčių aprašymais bei paminėjimais. Jevlašauskis pirmasis mūsų literatūroje aprašė depresijos („melancholijos“) sukeltos savižudybės atvejį, istorijas apie išpranašautos mirties išsipildymus ir kt. Taip ne itin išsilavinęs, bet jautrus aplinkai ir sau autorius išreiškė polinkį reflektuoti egzistenciją, gyvenimo ir mirties santykį. Daugumą nepaaiškinamų, staigių mirčių jis aiškino nesuvokiamo ir paslaptingo, bet teisingo Dievo plano veikimu, gyvenimą ir mirtį suvokdamas kaip nuopelnų įvertinimo arba bausmės formas.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai.Liachovičių pilis XVII a.

Ar žinote, kad...