kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Renesansas

Radvilas Našlaitėlis

Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis (1549–1616) – įtakingiausios ir LDK Naujųjų amžių kultūrai daug nusipelniusios lietuvių didikų kunigaikščių Radvilų giminės atstovas. Pirmasis žymus lietuvių keliautojas ir vienas didžiausių LDK Renesanso kultūros mecenatų. Našlaitėlis (lenk. Sierotka) – prigijusi šio didiko pravardė, nes pagal įsigalėjusią tradiciją šios gausios giminės vyrams dažnai buvo suteikiamas Mikalojaus (reiškiančio „pergalinga tauta“) vardas, todėl įgytos pravardės tapdavo antraisiais jų vardais. Našlaitėlio motina buvo Elžbieta Šidlovecka Radvilienė, tėvas – iškili Lietuvos Renesanso ir Reformacijos figūra Mikalojus Radvilas Juodasis. Vaikystę Našlaitėlis daugiausia praleido vienoje iš gražiausių Radvilų rezidencijų – Lukiškėse, kurios tuo metu buvo Vilniaus užmiestis.
Netrukus po Našlaitėlio gimimo jo tėvas Radvilas Juodasis, artimiausias Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto draugas, gavo aukščiausias šalyje LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados pareigas. Įgijęs išskirtinę politinę galią, jis nusprendė pereiti į Reformacijos pusę, tad Našlaitėlis brendo protestantiškoje aplinkoje: nuo 1553 m. Radvilų dvaruose Lukiškėse ir Brastoje imtos laikyti evangeliškos pamaldos, o pirmojoje Radvilo Juodojo įkurtoje Lietuvos spaustuvėje Brastoje imtos leisti protestantiškos knygos (katekizmai, pamokslai, giesmynai ir kt.), kuriomis naudojosi ir mažasis Mikalojus, turėjęs tėvo dvare savo mokytojus, mokiusius jį lenkų, lotynų kalbų bei krikščioniškojo (evangelikų) tikėjimo pagrindų. Našlaitėlis yra pirmasis Radvilų giminės atstovas, išėjęs universitetines studijas. 1563 m. su mokytojų ir bajorų palyda tėvo jis buvo išsiųstas studijuoti į tuo metu išgarsėjusią Vokietijos Strasburgo (dab. Strasbūras, Prancūzija) protestantų gimnaziją (nuo 1566 m. akademiją), kuriai vadovavo žymus humanistas Johanas Šturmas. Ten tobulino lotynų kalbą, išmoko vokiškai. Našlaitėlis buvo pageidaujamas asmuo žymiausiuose vakdovų ir didikų dvaruose, o tėvas jam siųsdavo dovanoms tinkamas knygas ir medalius, kuriuose būdavo reprezentuojama Lietuva ir jos valstybinė simbolika. 1564 m. sūnui jis persiuntė ir savo pusbrolio Mikalojaus Radvilo Rudojo laišką, informuojantį apie svarbią Rudojo vadovaujamos LDK armijos pergalę prie Ūlos upės, vėliau apdainuotą Jono Radvano
Radviliadoje. Laišką Juodasis liepė išversti į vokiečių, lotynų kalbas ir platinti žinią apie šios politinės lietuvių pergalės reikšmę. Vokietijoje Našlaitėlis tėvo pavedimu pirko ir siuntė knygas asmeninei Radvilų bibliotekai. Dėl maro 1564 m. rudenį iš Strasburgo Našlaitėlis pasitraukė į Tiubingeną, kur lankė Tiubingeno universitetą. Studijos Vokietijoje Našlaitėliui suteikė matematikos, geografijos, medicinos ir teologijos žinių, be lotynų ir vokiečių kalbų, jis išmoko ir populiarią Renesanso Europoje italų kalbą. Nors jokių raštų lietuvių kalba nepaliko (daugiausia rašė lotynų ir lenkų kalbomis), yra istorinių liudijimų, jog Našlaitėlis mokėjo ir lietuviškai.
Po tėvo mirties 1565 m. gegužės 28 d. Tiubingene Našlaitėlis liko dar metams, o 1566 m. rudenį jis leidosi į lemtingą kelionę Italijon, aplankė Romą, Milaną, Veneciją, Paduvą. Šios kelionės metu tėvo išauklėtas protestantu jaunuolis perėjo į katalikų tikėjimą. Našlaitėlio atsivertimas (konversija) buvo istorinis ir liudijo vis ryškėjančio XVI a. antrosios pusės Lietuvos didikų ir bajorijos rekatalikizacijos proceso pradžią. Našlaitėliui atsivertus plati Radvilų giminė suskilo į dvi šakas: Rudojo linija liko protestantais, Juodojo palikuonys grįžo į katalikybę. 1567 m. parvykęs į Lietuvą Našlaitėlis ilgainiui į katalikybę atvertė ir savo jaunesniuosius brolius. Visa šios Radvilų atšakos šeima pasišventė katalikiškosios kultūros stiprinimui, o vienas iš Našlaitėlio brolių Jurgis Radvilas Našlaitėlio pastangomis tapo Vilniaus vyskupu, vėliau ir pirmuoju lietuvių kilmės kardinolu.
1569 m. į Lietuvą atvykus jėzuitams, Našlaitėlis tapo pagrindiniu jų kultūrinės bei religinės veiklos rėmėju ir mecenatu, dovanojusiu naujai įkurtai Vilniaus jėzuitų kolegijai spaustuvę, kuri iki tol veikė kaip Radvilo Juodojo įkurta protestantiškoji Lietuvos Brastos spaustuvė. Politinėje veikloje Našlaitėlis tęsė Radvilo Juodojo politinės ir tautinės nepriklausomybės strategiją: pabrėžtinai deklaravo savo ir visos Radvilų giminės lietuviškumą, neigiamai vertino 1569 m. pasirašytą Liublino uniją, dėjo daug pastangų bandydamas ją anuliuoti.
1574 m. Našlaitėlis pajuto kažkokios sunkios ligos simptomus ir kuriam laikui atitrūko nuo aktyvesnės politinės veiklos. 1575 m., tikėdamasis išgijimo, davė įžadus aplankyti Viešpaties kapą Jeruzalėje. Piligrimines keliones į šventąsias vietas potridentinė katalikybė skatino kaip vieną iškiliausių tikėjimo įrodymų, turinčių ne tik tikėjimo sutvirtinimo, kelio į išganymą, bet ir stebuklingo veikimo galią, tad giliai tikintis Našlaitėlis pasiryžo būti pirmuoju lietuvių piligrimu. 1578 m. Našlaitėlis apie savo įžadus informavo popiežių Grigalių XIII ir gavo iš jo privilegiją aplankyti Jeruzalę. Į daugiau nei metus trukusią kelionę su palyda jis leidosi laivu iš Venecijos 1583 m. balandį. Aplankė Kretą, Kiprą ir pro Damaską birželio mėnesį pasiekė Jeruzalę. Aplankę Kristaus kapą, Našlaitėlis ir jo palydovai buvo įšventinti į Viešpaties karsto ordino riterius (lot.
Sancti Sepulchri Eques). Šis ordinas buvo įsteigtas Viduramžių kryžiaus karų metu ir rūpinosi katalikybės sutvirtinimu islamo valdomose istorinėse krikščionių vietose. Nuo to laiko Našlaitėlis ant krūtinės nešiojo priklausomybę šiam ordinui liudijantį simbolį (raudoną kryžių su keturiais mažais kryželiais kampuose), su kuriuo prašėsi būti ir palaidotas, o Jeruzalės pranciškonams iš savo pajamų įsteigė dosnią kasmetinę fundaciją. Po kelionės į Tripolį ir kitas Artimųjų Rytų vietas Našlaitėlis leidosi į Egiptą, lankėsi Kaire, buvo pirmasis lietuvis matęs Egipto piramides ir senąją Egipto kultūrą. Visą savo kelionę Našlaitėlis plačiai aprašė dienoraštinio tipo memuaruose. Jėzuitų paskatintas, Našlaitėlis pagal memuarus nusprendė išleisti knygą pavadinimu Kelionė į Jeruzalę. Jos pirmas lotyniškas leidimas su jėzuito Tomo Treterio prakalba pasirodė 1601 m. Braunsberge (Prūsija) ir atnešė Našlaitėliui pasaulinę šlovę. Netrukus veikalo leidimas buvo dar keletą kartų pakartotas vokiečių, lenkų ir lotynų kalbomis, o 1787 ir 1879 m. Peterburge išleistas vertimas į rusų kalbą. Veikalas yra vienas žymiausių kelionių literatūros pavyzdžių visoje Rytų Europos tradicijoje. Jis vertinamas dėl unikalių geografinių, architektūrinių, archeologinių, antropologinių ir kultūros istorijos žinių pateikimo. Našlaitėlis buvo pirmasis lietuvis, ėmęs rinkti senosios Egipto kultūros radinius. Į Lietuvą jis bandė pargabenti ir dvi Egipte įsigytas mumijas, norėdamas pademonstruoti senosios Egipto civilizacijos medicinos ir balzamavimo pasiekimus. Pats Našlaitėlis kelionę į Jeruzalę laikė savo tikrosios dvasinės permainos, religinės ir pasaulėžiūrinės brandos liudininke. Grįžęs į Lietuvą, jis nusprendė dar labiau atsidėti dvasiniams ir kultūriniams reikalams ir atsisakė karaliaus Stepono Batoro siūlomų valstybėje vienų svarbiausių Vilniaus vaivados pareigų. 1584 m. jis vedė kalvinistę Elžbietą Eufemiją Višniovecką, kuri po vedybų perėjo į vyro religijos pusę. Su ja susilaukė devynių vaikų (išgyveno ne visi). Turėdamas kitų interesų, politinės veiklos Našlaitėlis nelaikė savo prioritetu, tačiau kaip žymiam savo giminės atstovui jam teko eiti aukštas ir atsakingas Trakų, o nuo 1604 m. ir Vilniaus vaivados pareigas. Labiausiai Našlaitėlis atsidėjo potridentinės Katalikų bažnyčios reformos idealų įgyvendinimui. Įvairiose LDK vietose jis fundavo daug bažnyčių, špitolių, dosniai šelpė karitatyvines draugijas, steigė fondus našlaičiams ir nukentėjusiesiems kare, rūpinosi karo belaisvių išpirkimu, rėmė Viešpaties Karsto, Maltos riterių ordinus ir įvairias vienuolijas. Pagrindinė jo idealų realizavimo vieta tapo paveldėta rezidencija Nesvyžiuje, kuriai paversti iškiliu mūriniu miestu jis skyrė didelę viso savo gyvenimo dalį. 1586 m. Nesvyžiui išrūpinęs Magdeburgo teises ir tais pačiais metais pasikvietęs į savo dvarą žymų italų architektą Džiovanį Mariją Bernadonį, Našlaitėlis pradėjo mūrinio Nesvyžiaus statybą. Vienu puošniausių miesto pastatų tapo jėzuitų Dievo kūno bažnyčia, kurioje jau 1593 m. laikytos pirmosiosios mišios. 1601 m. konsekruota bažnyčia laikoma pirmuoju baroko architektūros šedevru visoje LDK ir Lenkijos teritorijoje. Nesvyžiuje fundavo ir pastatė iškilią jėzuitų kolegiją (antrąją LDK teritorijoje kolegiją po Vilniaus), pradėjusią veikti 1586 m. (vėliau Našlaitėlis žymiai prisidėjo ir prie Kražių kolegijos steigimo), fundavo ir pastatė du mūrinius vienuolynus: 1590 m. benediktinių vienuolyną – pirmąjį katalikišką moterų vienuolyną Lietuvoje, o 1598 m. pradėjo greitai baigtą bernardinų vienuolyno statybą. Miestas buvo sutvirtintas didinga itališko pavyzdžio fortifikacine siena. Iškiliausiu akcentu tapo 1582 m. miesto pusiasalyje Našlaitėlio pradėta statyti pilis – viena puošniausių ir didžiausių XVI a. Lietuvos didikų rezidencijų, virtusi mokslo ir meno židiniu: Našlaitėlis nuolat pildė tėvo Juodojo pradėtą kaupti biblioteką, kuri buvo viena didžiausių ir turtingiausių XVI–XVII a. bibliotekų Lietuvos ir Lenkijos teritorijoje. Biblioteka Radvilų palikuonių buvo pildoma ir po kunigaikščio mirties – XVIII a. viduryje joje buvo apie 20 000 knygų (1772 m. jos atsidūrė Peterburge). Našlaitėlis buvo aistringas vaizduojamojo meno gerbėjas ir kolekcininkas, Nesvyžiaus pilyje sukaupęs vertingą meno kūrinių, pradedant Antika, baigiant Naujaisiais amžiais, kolekciją (pats Našlaitėlis ypač mėgo savo laikrodžių rinkinį). Iškiliausia Nesvyžiaus pilies meno kolekcija buvo Našlaitėlio pradėta kaupti portretų galerija, kurią sudarė pačių Radvilų bei įvairių kitų didikų ir monarchų portretai. Šiandien ji taip pat yra Peterburgo Ermitažo muziejaus dalis. Nesvyžiaus dvare lankėsi žymūs to meto muzikai, filosofai, literatai, gydytojai, kartografai. Našlaitėliui, kaip meno mecenatui, buvo dedikuota daugybė veikalų visoje Europoje.
Paskutinis didelis istorinės reikšmės darbas Našlaitėlio buvo pradėtas apie 1595 m., kada pasamdęs žymų to meto geometrijos ir geografijos specialistą kartografą Tomą Makovskį jis pradėjo LDK teritorijos matavimo darbus ir pirmojo Lietuvos žemėlapio rengimą. 1603 m. pasirodė iki šių dienų neišlikęs pirmasis Našlaitėlio žemėlapio leidimas. Žemėlapis buvo pardavinėjamas ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Vokietijoje. Iki mūsų dienų pasaulyje (Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje) yra išlikęs vienintelis 1613 m. Našlaitėlio žemėlapis, atspausdintas Nyderlanduose, Amsterdame, pagal Makovskio išraižytas vario plokštes. Tai pirmasis šiuo metu žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, pagal kurį vėliau Lietuva buvo vaizduojama pasaulio atlasuose. Našlaitėlio tikslas buvo pavaizduoti nepriklausomos LDK didybę, todėl žemėlapyje vaizduota Lietuvos teritorija iki Liubino unijos, kairiajame žemėlapio kampe nupieštas Lietuvos herbą. 107X82 cm dydžio žemėlapis buvo labai detalus – jame pavaizduota 1020 LDK vietovių: miestų, miestelių ir kaimų (tai sudarė apie 70 procentų realiai egzistavusių LDK vietovių), tiksliai nubraižytas hidrografinis (upių ir vandenų) tinklas, nužymėtos vaivadijų, pavietų ir vyskupijų teritorijos. Iki pat XVIII a. pabaigos nebuvo išleistas detalesnis Lietuvos žemėlapis. Norėdamas paneigti Vakaruose Viduramžiais ir Naujaisiais amžiais išplitusią nuomonę apie Lietuvą kaip „pelkių ir miškų“ kraštą, Našlaitėlis siekė pasauliui parodyti tai, kam ir pats paskyrė didelę savo gyvenimo dalį – modernią ir urbanizuotą Lietuvą. Žemėlapis buvo papildytas ir istoriniais tekstais, aiškinamojoje jo dalyje pateikta Lietuvos ir lietuvių tautos charakteristika nurodant, kad Lietuvos valstybė turi patogius ir visais metų laikais išvažiuojamus kelius, prekiauja javais, kailiais ir kitais produktais ir „nors aukso, sidabro ir vario kasyklų neturi, tačiau šių dalykų visuomet užteko ir užtenka“. Sostinė Vilnius buvo aprašyta kaip didelis mūrinis miestas su dviem pilimis.
Našlaitėlis mirė 1616 m. vasario 28 d. Nesvyžiaus pilyje ir buvo kukliai palaidotas Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčioje, kurią pats pastatė, šalia žmonos. Jo kūnas aprengtas piligrimo apsiaustu, vilkėtu kelionėje į Šventąją žemę. Bažnyčioje iki mūsų dienų išliko Našlaitėlio antkapinis paminklas, vaizduojantis pirmąjį lietuvių keliautoją šiais piligrimo rūbais klūpantį maldoje. Toks atgailaujančio pamaldaus žmogaus paveikslas buvo būdingas visai tolesnei Lietuvos Baroko meno ir literatūros tradicijai.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis. Kelionė į Jeruzalę.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1613 metų žemėlapio tekstas.M. K. Radvilo Našlaitėlio parengtas LDK žemėlapis, 1613 m. iš Upsalos universiteto bibliotekos rinkinio.Nesvyžiaus pilies kiemo vaizdai, N. Orda, 1876 m.Laivo, simbolizuojančio bažnyčią, emblema. M.K. Radvilo Našlaitėlio piligriminės kelionės į Jeruzalę iliustracija, Antverpenas, 1614 m.Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis.

Ar žinote, kad...