Literatūra

Literatūra > Renesansas

Mykolas Lietuvis

Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus, tikrasis vardas Venclovas Mikalojaitis, apie 1490–1560) – LDK Renesanso publicistas ir politinis veikėjas. Kilęs iš bajoriškos giminės nuo Maišiagalos. Nežinoma, kur mokėsi, dirbo Vilniaus vaivados Alberto Goštauto kanceliarijoje, 1529–1530 m. buvo Belsko žemės teismo raštininku, nuo 1534 m. LDK sekretoriumi. Su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Senojo diplomatiniais pavedimais lankėsi Kryme ir Maskvoje. Atėjus į valdžią Žygimantui Augustui, įsijungė į renesansinių Lietuvos valstybės stiprinimo ir modernizavimo projektų kūrimą. Šiuo tikslu apie 1550 m. parašė ir valdovui įteikė veikalą lotynų kalba De moribus Tartrarorum, Lituanorum et Moschorum, fragmina X (Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, dešimt fragmentų). Veikalas buvo publikuotas daug vėliau Šveicarijoje, Bazelio mieste, 1615 m.
Veikalas svarbus daugeliu požiūrių. Tai pirmasis Renesanso socialinės-politinės publicistikos pavyzdys. Kiekviena iš veikalo dalių buvo skirta kuriai nors svarbiai visuomeninei pilietinei problemai spręsti. Kalvinistiškos Šveicarijos spaustuvininkai veikalą aktualiu laikė dėl jo etnografinių ypatybių (Rytų Europa ir LDK buvo labai mažai aprašyta Renesanso literatūroje) bei dėl jame pateiktos aštrios kritikos Katalikų bažnyčiai. Nežinoma, ar Lietuvis apie 1550-uosius, tai yra dar labai ankstyvu Lietuvos Reformacijos periodu, būtų galėjęs būti atviras protestantas, bet veikalas rodo, jog jis neabejotinai jau buvo susipažinęs su kai kuriomis Reformacijos idėjomis, ypač jos socialiniais aspektais, ir solidarizuodamasis su reformatoriais siūlė panaikinti Bažnyčios feodalinį statusą, aktualizuoti kunigų tarnystę visuomenei, demokratizuoti ją panaikinant jos luomines privilegijas ir sugrąžinant evangelines vertybes. Lietuvis kritikavo apeigų formalumą ir kvietė prie Reformacijos skelbto idealo – Dievo žodžio pažinimo. Tai, jog Lietuvis priklausė ankstyvajam filoprotestantų judėjimui, patvirtina ir faktas, jog jo sūnus Venclovas Agripa, XVI a. antros pusės LDK rašytojas, buvo liuteronas ir savo veikaluose atvirai kėlė konfesinio pobūdžio aktualijas.
Lietuvis savo veikalą rašė veikiant Pirmajam Lietuvos Statutui, kuris nubrėžė Lietuvos teisinės visuomenės pamatus, bet turėjo trūkumų įtvirtinant renesansinius idealus. Todėl Lietuvis siūlė reformuoti teisėtvarkos, švietimo, kariuomenės sistemas. Jo veikalas ypač vertintinas dėl to, jog autorius politinės valstybės galios ir pilietinės visuomenės sutvirtinimo pagrindu laikė moralę ir dorybes. Jis lygino lietuvių ir kaimyninių tautų (Maskvos kunigaikštystės rusų, vadintų maskvėnais, ir Krymo totorių) papročius, kuriuos savo kelionių metu pats gerai pažino ir galėjo įvertinti. Šio lyginimo pagrindu iškėlė lietuvių ydas, kurios, jo manymu, ilgainiui gali būti pragaištingos valstybei. Maskvos kunigaikštystė XVI a. viduryje išgyveno iki tol neregėtą stiprėjimą ir darėsi pagrindine LDK karine grėsme, todėl Lietuvis ieškojo priežasčių, galinčių paaiškinti LDK politinės galios silpimo ir Maskvos galios augimo priežastis. Mykolas Lietuvis itin kritikavo tai, jog XVI a. lietuviai praranda disciplinuotumą, darbštumą, vadovaujasi malonumų, prabangaus ir sotaus gyvenimo idealais ir taip apleidžia pilietines ir valstybės gynimo pareigas, netenka fizinės ištvermės, vertybių ir tikrojo religingumo, vengia laikytis visiems vieningų įstatymų, platina savanaudiškumą. Stiprios centralizuotos valdovo valdžios sugrąžinimą ir švietimo (mokyklų) įtvrtinimą valstybėje Lietuvis siūlė kaip du pagrindinius valstybės sustiprinimo būdus. Abu šie siūlymai buvo padiktuoti to meto politinės tikrovės. Lietuva XVI a. viduryje dar neturėjo nė vienos gimnazijos ar universiteto.
Lietuvis – daugiakultūrių Renesanso vertybių puoselėtojas, jis vienas pirmųjų pozityviai įvertino skirtingų krikščionybės formų (rytų apeigų stačiatikių) ir nekrikščioniškųjų (musulmonų) kultūrų ypatumus. Tačiau pagrindinis jo veikalo tikslas buvo bandymas lyginant apibrėžti lietuvių identiteto bruožus ir nusakyti jo stiprinimo būdus.
Savo veikale Lietuvis vienas pirmųjų bandė apibendrinti ir įvertinti lietuvių tautos ir kultūros kilmę bei jos savitumą. Jis išplėtojo Lietuvos metraščiuose pateiktą lietuvių kilmės iš romėnų teoriją ir pateikė ją sutvirtinančių kultūrinių argumentų. Siūlė pereiti nuo Lietuvos rašto tradicijoje išplitusios rusėnų kalbos prie lotyniškojo rašto, nes „rusų kalba svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų krajo“. Lygindamas lietuvių ir romėnų religiją ir mitologiją, Lietuvis iškėlė kai kuriuos bendrus jų aspektus, o bandydamas paaiškinti lietuvių kalbos kilmę ir pagrįsti lietuvių romėniškosios kilmės teoriją, pirmasis ėmė analizuoti lietuvių kalbos sąsajas su lotynų kalba ir pateikė didelį vienareikšmių identiškų žodžių sąrašą lietuvių ir lotynų kalbomis.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Mykolas Lietuvis

Ar žinote, kad...