Literatūra

Literatūra > Renesansas

Vijonas

Francua Vijonas (François Villon, tikroji pavardė François de Montcorbier arba des Loges) ‒ vėlyvaisiais viduramžiais gyvenęs prancūzų poetas, gimė apie 1431–1432 m. Paryžiuje vargingų miestelėnų šeimoje. Anksti mirus tėvui, berniuką užaugino dėdė kanauninkas, todėl vėliau Fransua pasivadino jo pavarde. Būsimasis poetas studijavo Sorbonos universiteto Menų fakultete, tačiau gyveno audringai, mėgo linksmybes, išgertuves, smukles ir viešnamius. Pirmą kartą į teisėsaugos rankas įkliuvo nužudęs kunigą ir todėl buvo priverstas bėgti iš miesto. Gyveno įvairiuose Prancūzijos miestuose. 1463 metais Vijonas „už palaidą gyvenimą“ dešimčiai metų ištremiamas iš Paryžiaus, ir tai paskutinė žinoma patikima jo gyvenimo data. Tolesnį Vijono likimą gaubia paslaptis, apie jį ir jo gyvenimą sklido legendos.
Nepaisant audringo būdo, Vijonas pasižymėjo neeiliniu talentu. Jo poezija ženklina posūkį nuo anoniminės kūrybos prie atskirų asmenybių vardų, tad jis laikomas ir pirmuoju prancūzų poetu, kurio kūryboje viduramžių literatūros tradiciją keičia Renesanso idėjų užuomazgos. Vijonas gerai išmanė antikos literatūrą ir istoriją, krikščionybės mokymą, trubadūrų lyriką, riterių romanus, parodijavo kurtuazinį stilių (vienas žymiausių jo kūrinių „Testamentas“). Kūrė rondo, balades, lė ir kt. tuo metu paplitusias poezijos žanro formas. Vijono temos – kasdienio gyvenimo spektakliai: aplinka, kuri jį supdavo, smuklės ir viešnamiai, spalvingi veikėjai – plėšikai, skurdžiai, elgetos, ištvirkautojai, prostitutės ir kurtizanės, aktoriai ir muzikantai („Baladė storulei Margo“, „Gero pamokymo baladė“ ir kt.). Tačiau poetas bendravo ne vien su vargingiausiais visuomenės sluoksniais, bet ir su aristokratais, meno globėjais. Viešėdamas kunigaikščio Karolio Orleaniečio dvare, kur buvo vienas iš reikšmingiausių to meto kultūros centrų, dalyvavo poetų varžybose. Ten jis sukūrė programine tapusią „Baladę Blua konkursui“, kur išryškėja pagrindinės gyvenimo priešpriešos, prieštaringa žmogaus prigimtis, amžinas troškimas to, ko niekada neturės. Jo kūrybai taip pat svarbūs mirties apmąstymai, tragiškai trumpas žmogui skirtas laikas pasaulyje, nebūties baimė („Baladė, kurią Vijonas parašė savo motinos prašomas kaip maldą į Dievo motiną“, „Pakaruoklių baladė“). Visa Vijono kūryba pasižymi konkrečiais, ryškiais vaizdais, ironišku stiliumi, sodria kalba. 1999 metais išleista Vijono „Rinktinė poezija“ („Œuvres“), kurioje sudėti svarbiausi jo kūriniai originalo kalba ir jų vertimai į lietuvių kalbą (vertė Sigitas Geda).

Neringa Mikalauskienė

Literatūra

Vijonas

Ar žinote, kad...