Literatūra

Literatūra > Renesansas

Radvanas

Jonas Radvanas (apie XVI a. vidurį–po 1592) – LDK Renesanso poetas, herojinio lotyniško epo Radviliada autorius. Apie Radvano gyvenimą išliko mažai žinių, rekonstruotos tik kai kurios jo biografijos detalės, daugiausia remiantis Radvano kūriniais, kurie visi parašyti lotynų kalba. Kadangi pirmą žinomą savo eilėraštį pasirašė Vilniečiu, Joannes Radvanovius Vilnensis (Vilnietis Jonas Radvanovijus), manytina, kad buvo kilęs iš Vilniaus arba Vilniaus krašto. Šis eilėraštis (epigrama) buvo parašytas 1584 m. mirus Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilui Rudajam ir tais pačiais metais Vilniuje išspausdintas kartu su Andriaus Volano Laidotuvių kalba, pasakyta pagerbiant šviesiausią didiką Mikalojų Radvilą, Dubingių ir Biržų kunigaikštį. Radvilo Rudojo kaip iškilaus tėvynės gynėjo portretas buvo įamžintas ne tik Radviliadoje, bet ir kituose LDK Renesanso kūriniuose. Kadangi kunigaikštis Radvilas Rudasis po savo pusbrolio Radvilo Juodojo buvo svarbiausias Lietuvos Reformacijos lyderis ir mecenatas, o Andrius Volanas – žymiausias XVI a. LDK protestantų (evangelikų reformatų) mąstytojas ir teologas, neabejotina, kad jau nuo jaunystės su jais susijęs Radvanas taip pat buvo protestantas. Nežinoma, kur jis mokėsi, bet labai gerai mokėjo lotynų kalbą ir buvo nuodugniai susipažinęs su klasikine romėnų literatūra, galėjo mokėti ir senąją graikų kalbą. Be poemos Radviliada, šiandien dar žinoma 18 Radvano eilėraščių, išspausdintų įvairiuose XVI a. Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) knygose. Radvanas turėjo gana aktyviai dalyvauti Vilniaus protestantų kultūrinėje veikloje, nes kaip priešininkas minimas vienoje iš 1590 m. išleistų jėzuitų satyrų, kurioje pašiepiamai aprašomos neva Radvano ginamos protestantų teologijos tezės. XVI a. antrojoje pusėje, kada gyveno Radvanas, vyko patys aštriausi ginčai tarp katalikų ir protestantų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šis Renesanso laikotarpis dėl to vadinamas religinės polemikos epocha.
Radviliada (visas lietuviškas pavadinimas – Radviliada, arba Keturios knygos apie gyvenimą ir garsiausius žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilo, Jurgio sūnaus, Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir t. t., prakilnaus pono Jono Abramavičiaus, Varnėnų pono, liepimu bei valia parašytos lietuvio Jono Radvano) – žymiausia XVI a. lotyniška poema. Sykiu su dešimčia palydimųjų paties Radvano eilėraščių, poema buvo išspausdinta atskira knyga Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje, 1592 m. Poemos pavadinimas ir knygos prakalba rodo, kad ją rašyti paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo patikėtinių, įvairiais postais apdovanotas Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. Pats Radvanas kukliai teigė, kad jo poemą mokyti žmonės galėtų pavadinti „Adonio sodais“ – tai buvo aliuzija į išplitusį paprotį garbinti antikinėje mitologijoje vaizduojamą jauną mirusį gamtos dievą Adonį, statant vazeles su greit nuvystančiomis gėlėmis ir taip parodant gyvenimo trapumą. Ši Radvano užuomina reiškė, kad nė vienas kūrėjas negali būti tikras dėl savo kūrybos amžinumo. Nepaisant to, Radvanas jautė didelę atsakomybę už pavestą darbą ir reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją. Poemos turinys ir siužetas buvo susiję su XVI a. LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. 1557 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pasirašė LDK sutartį su Livonijos ordinu – taip tikėjosi įveikti galimą Maskvos kunigaikštystės agresiją. Ši sutartis paskatino didįjį Maskvos kunigaikštį Ivaną Rūstųjį 1558 m. pradėti Livonijos karą, trukusį dvidešimt penkerius metus. LDK kariuomenės etmono Radvilo Rudojo vadovaujama LDK kariuomenė į karą įsijungė 1561 m. Maskvos kariuomenė per šį karą atėmė iš lietuvių nuo Viduramžių jiems priklausiusį svarbų miestą Polocką ir net grasino užimti LDK sostinę Vilnių. 1564 m. sausio 26 dienos vakare Polocko apylinkėse, Ivansko kaime prie Ūlos upės, Radvilo vadovaujama lietuvių kariuomenė (apie 4 tūkstančiai vyrų) užpuolė nakvynei besiruošiančią didelę (apie 25 tūkstančius karių, vadovaujamų Piotro Šuiskio) Maskvos kariuomenę ir ją nugalėjo. Tai buvo viena didžiausių XVI a. lietuvių pergalių, kuri sutrukdė Maskvai užimti Vilnių ir skverbtis tolyn į LDK teritoriją. 1578 m. Radvilas Rudasis, tapęs LDK didžiuoji etmonu, pergalingai užbaigė kovas prieš Maskvos kariuomenę ir taip nulėmė Livonijos karo pabaigą. Šie Livonijos karo įvykiai, supinti su jo herojaus Radvilo Rudojo gyvenimo detalėmis ir herojišku vadovavimu lemtingiems LDK kariuomenės mūšiams, tapo Radviliados siužeto pagrindu. Tačiau poemos tikslas buvo ne tik detaliai aprašyti mūšius, bet ir įprasminti Radvilo – tėvynės didvyrio, idealaus herojaus – biografiją, pašlovinti XVI a. LDK valstybės politinius veiksmus ir išryškinti jų vaidmenį visoje Lietuvos valstybės istorijoje. Radviliadoje gausu LDK istorijos detalių, užuominų apie lietuvių tautos kilmę iš romėnų. Poema atspindi Renesanso žmogui būdingą istorinę savimonę, tačiau Radviliadoje ryškus ne nostalgiškas praeities apdainavimas, bet praeities ir savojo laiko istorinių įvykių dermė. Radvanas iškėlė ir tuo metu valdžiusio karaliaus Stepono Batoro, valstybei sugrąžinusio Livonijos karo pradžioje prarastas žemes, vaidmenį. Batoras poemoje įvertintas kaip „Lietuvai ir jos žmonėms dovanojęs aukso epochą“.
Herojinė epinė Radvano poema Renesanso poetikos stiliumi mėgdžiojo iškiliausias tokio žanro antikines poemas, visų pirma Vergilijaus Eneidą, ir siekė išaukštinti žmogaus veiklą istorijoje bei jo įgyvendintų tikslų prasmę. Kaip ir antikinė Eneida, Radviliada parašyta klasikiniu hegzametru. Radvilas, kaip ir Enėjas, vykdo likimo jam skirtą misiją. Enėjui Italijoje lemta įkurti miestą, išgarsėsiantį ir valdysiantį pasaulį, Radvilui – apginti lietuvių tautą ir valstybę. Eneida ir joje pateiktas pasakojimas apie Enėją mirusiųjų pasaulyje neabejotinai paveikė ir svarbų Radviliados vidinės kulminacijos akcentą – Radvilo susidūrimą su kunigaikščio Vytauto šmėkla trečiojoje poemos dalyje. Čia pateiktas Vytauto monologas uždegė Radvilo vadovaujamą kariuomenę. Nors Radvilas Rudasis skirtingai nuo mitinio Enėjo yra realus istorinis žmogus, Radvilo Rudojo palyginimas su Enėjumi Radvanui leidžia kūrybiškai plėtoti LDK ir romėnų paraleles bei panaudoti visuomenėje jau nuo XVI a. pradžios įsitvirtinusį lietuvių kilmės iš romėnų mitą ir legendą apie lietuvių protėvio Palemono atsikraustymą į Lietuvą. Šis mitas ir visa Lietuvos senovė plačiai vaizduojami renesansinėje LDK istorijoje – Motiejaus Strijkovskio Kronikoje (1582), kuri buvo vienas pagrindinių Radvano istorinių žinių šaltinių, padariusių jo savimonei didelę įtaką.
Mūšis prie Ūlos upės paskatino upių ir vandenų įvaizdžių ir jais įprasmintų poetinių reikšmių gausą visoje Radviliadoje. Lietuvos upių tinklas Radvanui tapo vienu pagrindinių LDK kraštovaizdžio poetizavimo būdų. Įspūdinga yra poemos pabaiga: mirštantį Radvilą gedulo giesmėmis aprauda ir nuo ašarų išsilieja „šventosios“ Vilniaus upės Vilija ir Vilnelė (Vilnia). Lietuvos valstybę Radvanas taip pat piešia kaip didelę, į dviejų jūrų (Baltijos ir Juodosios) krantus besiremiančią teritoriją.
Radviliados pasakojimo pradžia ir pabaiga taip pat įrėminta vandenų poetikos, kurią apibendrina populiarus Renesanso įvaizdis „gyvenimas – jūra, kuria žmogaus laivas plaukia į ramybės uostą (krantą)“. Jūros stichija Renesanso poetikoje simbolizavo likimo nepastovumą, žmogui iškylančias dideles, sunkiai įveikiamas kliūtis, reikalaujančias herojiškumo ir atsidavimo tikslui ar net gyvybės. Radvilas poemos pabaigoje iškyla kaip herojus, nugalėjęs likimo žabangus, įsiamžinęs žygiais ir, svarbiausia, savo tautai leidęs laimingai pasiekti uostą.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Radvanas

Ar žinote, kad...