Literatūra

Literatūra > Renesansas

Bretkūnas

Jonas Bretkūnas (Johannes Bretke, Bretkius), žmogus, parengęs pirmąją lietuvišką Bibliją ir išspausdinęs ankstyviausių lietuviškų pamokslų knygą, buvo pirmasis autentiškos Prūsijos baltų kultūros, Reformacijos laikais nuosekliai brandintos pirmųjų pabėgėlių iš Lietuvos dar nuo XVI a. ketvirtojo dešimtmečio, vaisius. Senojoje lietuvių kultūroje tai didžiausią lietuviškų tekstų korpusą (apie 5000 spausdintų ir rankraštinių puslapių) palikęs autorius, todėl Bretkūną be išlygų galime vadinti lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju.
Atrodo, kad 1536 m. netoli Frydlando (vok. Friedland, dab. Pravdinsk) esančiame Bamblių (vok. Bammeln) kaime gimęs Bretkūnas buvo XVI a. dar tebegyvavusių tikrųjų etninių prūsų kilmės. 1525 m. Vokiečių ordino nukariautose žemėse įkūrus Prūsijos kunigaikštystę, nepaisant kai kurių Renesanso ir humanizmo inspiruotų kultūrinių pastangų ir bandymų leisti prūsiškas knygas, prūsams kaip tautai nebepavyko joje išlikti. Vokiečių valdomoje valstybėje per XVI a. daugelis jų asimiliavosi ir suvokietėjo (manoma, kad tokį procesą jau buvo patyręs Bretkūno tėvas Valten Bretke – amatininkas, savo šeimą išlaikęs iš alaus daryklos ir kailių dirbtuvės), o dalis jų sulietuvėjo. Nėra duomenų apie tai, kokia kalba savo šeimoje kalbėjo Bretkūnas, tačiau tikėtina, kad jis gimė jau vokiečių kalbos aplinkoje (1563 m. laiške kunigaikščiui Bretkūnas nurodė ir lietuviškai, ir prūsiškai mokąs „pusėtinai“). Jokių prūsiškų Bretkūno raštų nežinome. Tai, kad savo pagrindine kūrybos kalba Bretkūnas pasirinko lietuvių kalbą, kuri nebuvo jo gimtoji, rodo, jog lietuvių kalbos pozicijos XVI a. antrosios pusės Prūsijoje buvo gana stiprios ir šalia vokiečių kalbos tai buvo antra plačiai žodinėje ir rašytinėje tradicijoje vartojama kalba Rytų Prūsijos dalyje. 1555 m. Bretkūnas įstojo į jau dešimtmetį savo valstybės sostinėje gyvavusį liuteronišką Karaliaučiaus universitetą, kuriame studijavo ir daug lietuvių, matrikulose jis buvo pažymėtas kaip „vargšas ir našlaitis“ (pauper, pupillus), nes jau buvo netekęs motinos. 1557 m. tęsti teologijos studijų Bretkūnas išvyko į Vitenbergo universitetą ir Vokietijoje pragyveno iki 1562 m., kada grįžo į Prūsiją, kur kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis jam paskyrė evangelikų liuteronų parapijos kunigo vietą Labguvoje (vok. Labiau, dab. Polesk), miestelyje, esančiame už 4 km nuo Kuršių marių. Čia Bretkūnas kunigavo ir kūrė 25-erius metus. Prūsijos kunigams buvo skiriama alga iš kunigaikščio iždo, tačiau pagrindines savo pajamas jie turėjo gauti iš jiems suteikiamos žemės ir ūkio. Ūkininkavimas ne tik jaunystėje, bet ir visą gyvenimą studijoms ir mokslui atsidėjusiam Bretkūnui nebuvo mielas, ginčai su valstiečiais atimdavo daug laiko (Bretkūnas turėjo prižiūrėti didelę, apie 63 ha valdą), žemės būdavo dažnai užliejamos. Bretkūnas prašėsi kunigaikščio perkeliamas kitur, bet Sembos konsistorijos sprendimu buvo laikomas Labguvoje kaip itin reikalingas dėl vietinių kalbų mokėjimo. Jis buvo pirmasis ten gyvenantiems lietuviams sakęs pamokslus lietuviškai be vertėjo. Būtent šiame miestelyje kunigaudamas ir ūkininkaudamas Bretkūnas pradėjo Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Dirbo sparčiai – 1579–1580 m. jau buvo išvertęs visą Naująjį Testamentą bei Psalmyną.
1587 m. Karaliaučiuje mirus lietuvių kunigui Martyno Mažvydo bendradarbiui Baltramiejui Vilentui, liko laisva kunigo vieta Karaliaučiaus Šteindamo (Steindamm) Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kunigaikštis Georgas Friedrichas perkėlė Bretkūną kunigauti ten, taip sudarydamas palankesnes sąlygas Bretkūno lietuviškų knygų leidybos Karaliaučiuje projektams. 1589 m. atnaujinęs ir perdirbęs dar Mažvydo laikais parengtą primąjį lietuviškų giesmių repertuarą, Bretkūnas išleido du savo giesmynus (Giesmes Duchaunas ir Kancionalas) bei maldų knygelę Kolektas. 1591 m. pasirodė ir pirmasis istorijoje stambus lietuvių religinės prozos veikalas – originalus Bretkūno pamokslų rinkinys Postilė. Šios keturios lietuviškos knygos buvo viskas, ką Bretkūnui pavyko išspausdinti. Visos jos liudijo Bretkūno ištikimybę liuteronizmui bei pastangas išgryninti šios protestantiškosios Bažnyčios doktriną ir pasaulėžiūrą. Bretkūnas buvo ir vienas pirmųjų Prūsijos istorikų: 1578–1579 m. Labguvoje vokiečių kalba jis parašė veikalą Chronikon des Landes Preussen (Prūsijos žemės kronika), kuria XVII a. naudojosi Bretkūno provaikaitis Matas Pretorijus rašydamas savo istorinį veikalą Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne (Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, apie 1671–1703).
1590 m. lapkritį Karaliaučiuje Bretkūnas baigė Labguvoje pradėtą didžiausią savo gyvenimo darbą – Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Taip jis pirmasis lietuvių istorijoje įgyvendino Reformacijos idealą pateikti Šventąjį Raštą tautine kalba. Pačioje LDK pirmasis toks projektas evangelikų reformatų buvo subrandintas tik beveik po šimtmečio (Boguslavas Chilinskis). Dešimtmetį Bretkūnas susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu ir valdžios tarėjais dėl aštuonių tomų Biblijos rankraščio patikrinimo ir parengimo spaudai. 1600 m. Bretkūnas gavo užmokestį – 400 markių ir patvirtinimą, jog Biblija bus rengiama spaudai Bretkūnui ją dar pataisius ir galutinai suredagavus. 1602 m. spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje Bretkūnui mirus nuo Karaliaučiuje siautėjusio maro, pirmos lietuviškos Biblijos rengimo spaudai darbai sustojo. Iki Antrojo pasaulinio karo rankraštis buvo saugotas Karaliaučiuje, vėliau išvežtas į Vokietiją. Šiuo metu saugomas Berlyne, Prūsijos paveldo Slaptajame valstybiniame archyve.
Versdamas Bibliją Bretkūnas laikėsi savo ištikimybės Martyno Liuterio mokymui, todėl jo pamatinis šaltinis buvo vokiškoji Liuterio Biblija (1546 m. leidimas). Vertimą Bretkūnas derino ir su lotyniškąja Vulgata, graikišku Naujuoju Testamentu, Baltramiejaus Vilento Biblijos ištraukomis jo Evangelijose bei Epistolose (1579), plačiai naudojosi Naujųjų laikų Biblijos komentatorių (Erazmo Roterdamiečio ir kt.) darbais. Bretkūno rankraštyje buvo pateikta daug galimų atskirų žodžių ir frazių vertimų variantų bei sinonimų. Didžiulių pastangų XVI a. reikalaujantį darbą – Biblijos vertimą į vos pradėjusią savo rašytinę tradiciją formuoti lietuvių kalbą – Bretkūnas atliko niekieno neremiamas, savo valia, suprasdamas tai kaip Dievo pašaukimą: „Kadangi Dievas nori, kad kiekvienas žmogus pagal savo luomą ir pašaukimą užsidėtų naštą, kurią jis patikėjo jam ir kurią jis privalo panaudoti jo garbei ir artimo patarnavimui, tai ir aš pripažinau, jog esu įpareigotas, kiek man įmanoma, vykdyti šią Dievo valią“.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Bretkūnas

Ar žinote, kad...