Literatūra

Literatūra > Renesansas

Sapiega

Leonas Sapiega (1557–1633). Pirmasis Lietuvos Statutas (Teisynas) buvo priimtas Vilniaus seime 1529 m., Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu. Vieni pagrindinių Statuto rengimo iniciatorių buvo Radvilai – LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas bei jo brolis Jonas Radvilas, Radvilo Juodojo tėvas. Statuto tolesnę kodifikaciją kontroliavo LDK kancleris Albertas Goštautas. Statutas buvo išskirtinės politinės reikšmės įvykis LDK istorijoje. Šiuo rašytiniu teisės kodeksu buvo pradėtos tvirtinti humanistinės Naujųjų amžių teisinės valstybės normos Lietuvoje. Statutas laikomas ryškiu Renesanso politinės kultūros įsigalėjimo ženklu Lietuvoje. Vėliau Statutas taisytas ir tobulintas dar du kartus, naujos (antroji ir trečioji) jo redakcijos buvo patvirtintos 1566 ir 1588 m., pastaroji galiojo Lietuvoje iki pat XVIII a. pabaigos. Lietuvos Statutas užtikrino Lietuvos teisinę nepriklausomybę po to, kai buvo sudaryta unija. Jis buvo parašytas rusėnų kalba, tačiau iš karto, raginant karalienei Bonai Sforcai, Albertas Goštautas suorganizavo šio statuto vertimą į lotynų kalbą, dar po kelerių metų buvo parengtas ir jo variantas lenkų kalba.
Šimtmečius galiojusio Trečiojo Lietuvos Statuto redagavimui vadovavo Leonas Sapiega – vienas labiausiai išsilavinusių XVI a. LDK rusėnų kilmės didikų, iškilus Lietuvos politinis veikėjas, humanistinį išsilavinimą įgijęs Leipcigo universitete. Rengiant Statutą, jis buvo LDK vicekancleris, nuo 1589 m. – LDK kancleris, vėliau – Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas. Sapiegos nurodymu XVI a. pabaigoje buvo perrašytos visos Lietuvos valstybės archyvo – Lietuvos Metrikos – knygos.
Nors įprasta Sapiegos rašto kalba buvo lenkų, Trečiojo Lietuvos Statuto pratarmė liudija, kad LDK kancleris skyrė gimtosios ir rašomosios kalbos kategorijas ir Statuto pratarmėje džiaugėsi, kad teisiniai Lietuvos valstybės tekstai rašomi ne svetima, bet „sava“, (t. y. rusėnų) LDK kalba, kuri buvo viena iš pagrindinių tautinių to meto LDK kalbų. Tautinės kalbos įvertinimas Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, kurioje ypač greitai plintanti lenkų kalbos vartosena XVI a. pabaigoje ėmė stelbti kitas tautines kalbas, buvo svarbus Sapiegos humanistinę pasaulėžiūrą liudijantis pareiškimas. Netrukus iškilų lietuvių kalbos gynimo manifestą „Prakalbą į malonųjų skaitytoją“ savo Postilėje (1599) išspausdino Mikalojus Daukša. Po Lietuvos ir Lenkijos unijos redaguojamame Statute buvo išsaugotos išskirtinės Lietuvos piliečių teisės užimti Lietuvoje politinius postus bei įgyti turtinę nuosavybę. Sapiega buvo vienas pagrindinių 1581 m. pradėjusio veikti LDK Vyriausiojo Tribunolo steigėjų. Jaunystėje buvęs protestantu, vėliau Sapiega grįžo į katalikybę ir pasižymėjo kaip dosnus daugelio bažnyčių fundatorius, mokyklų savo dvaruose steigėjas. Žymiausias Sapiegos funduotas architektūrinis ansamblis – Vilniaus Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia (2005 m. joje įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus) ir bernardinių (klarisių) vienuolynas. Vilniaus Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia – vienas iškiliausių Lietuvos vėlyvojo Renesanso architektūros pavyzdžių – tapo paties didiko šeimos mauzoliejumi. Iki šių dienų joje išliko išskirtinės reikšmės LKD meno paminklas – antkapinių skulptūrų Sapiegai ir dviem jo žmonoms kompozicija.
Sapiegos pastangomis Trečiajame Lietuvos Statute buvo įtvirtinti religinės tolerancijos principai, draudžiantys persekioti, teisti ir bausti dėl religinių pažiūrų. Sapiega įgyvendino kai kuriuos Andriaus Volano veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę išsakytus teisinės valstybės tobulinimo principus, pritardamas Volano mintims apie tai, kad tik gerai sutvarkyta teisė užtikrina atskiro piliečio ir visos visuomenės laisvę ir dorą.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Sapiega

Ar žinote, kad...