Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Tarmės sąvoka
- Transkripcija ir transponavimas
- Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
- Aukštaičiai
- Žemaičiai
- Tarmių panašumai ir skirtumai
- Svarbiausi tarmių tyrėjai
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Tarmės sąvoka
Tarmė (arba dialektas) yra stambiausia teritorinė kalbos atmaina. Tarmė paprastai skiriama pagal ryškias fonetines ypatybes, nebūdingas kitoms tos pačios kalbos tarmėms. Tarmės taip pat turi morfologijos, sintaksės, žodžių darybos ir žodyno skirtumų.Kiekviena tarmė apima tik dalį kalbos ploto ir dažniausiai yra neskaidoma. Todėl tarmės dar skirstomos į mažesnes atmainas: patarmes, šnektas ir pašnektes.
Reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalbotyroje tokio laipsniško skirstymo ne visada nuosekliai laikomasi. Pavyzdžiui, rašoma rytų aukštaičių vilniškių tarmė ir rytų aukštaičių vilniškių patarmė, Gervėčių tarmė ir Gervėčių šnekta ir pan.
Terminą tarmė lietuvių dialektologijoje pirmasis vartoti pradėjo Antanas Baranauskas. Šį terminą jis paėmė iš Konstantino Sirvydo žodyno Dictionarium trium linguarum. Čia žodis tarmė nurodomas kaip žodžių kalba, kalbėjimas sinonimas.
Terminas dialektas yra tarptautinis, kilęs iš graikų kalbos žodžio dialektos „tarmė“.
Tarmės (arba dialekto) nereikia painioti su įvairių socialinių ar profesinių grupių kalba. Tokios kalbos atmainos paprastai vadinamos socialiniais dialektais. Tačiau tokie dialektai nebūtinai yra susiję su konkrečia teritorija. O tarmė visada užima tam tikrą teritoriją.
