Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Tarmės sąvoka
- Transkripcija ir transponavimas
- Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
- Aukštaičiai
- Žemaičiai
- Tarmių panašumai ir skirtumai
- Svarbiausi tarmių tyrėjai
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Aukštaičiai
Aukštaičių tarmė užima rytinę Lietuvos dalį. Ta dalis yra gerokai didesnė negu žemaičių tarmė̃s.Aukštaičių ir žemaičių vardai vartojami jau seniai. Bet anksčiau šiais vardais buvo vadinamos ne tarmės, bet Lietuvos valstybės dalys. Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje. Aukštaičiai pirmąkart minimi 1322 m. kunigaikščio Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu.
Šie vardai greičiausiai padaryti iš būdvardžių žemas ir aukštas (nors kai kurie kalbininkai žemaičių pavadinimą sieja su daiktavardžiu žemė). Anksčiau žemaičiai buvo užėmę vidurio Lietuvos žemumą ir jų teritorija buvo žemesnis kraštas nei aukštaičių. Jų centrinė teritorija buvo Vilniaus–Ašmenos aukštumos.
Skiriamosios aukštaičių tarmės ypatybės. Skiriamasis aukštaičių ir žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.
Aukštaičių tarmė dar skirstoma smulkiau pagal dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą. Pagal šiuos požymius aukštaičių tarmė skyla į tris patarmes:
1) vakarų aukštaičius;
2) pietų aukštaičius;
3) rytų aukštaičius.
Pietų aukštaičiai smulkiau neskirstomi, o vakarų ir rytų aukštaičiai klasifikuojami smulkiau. Vakarų – į kauniškius ir šiauliškius. Rytų – į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, panevėžiškius ir širvintiškius.
Skiriamoji vakarų aukštaičių ypatybė. Vakarų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en ir nosinius balsius ą, ę, pvz.: kam̃.pa∙, raŋ̃.ka∙, žã∙si., kã∙te∙ „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Skiriamoji pietų aukštaičių ypatybė. Pietų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en, bet neturi nosinių balsių ą, ę. Vietoj šių balsių jie ištaria ų, į, pvz.: kam̃.pu., raŋ̃.ku., žũ͘ si., kã.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Skiriamoji rytų aukštaičių ypatybė. Rytų aukštaičiai netaria nei dvigarsių am, an, em, en, nei nosinių balsių ą, ę. Jie turi dvigarsius um, un, im, in ir balsius ų, į, pvz.: kum̃.pu., ruŋ̃.ku., žũ͘ si., ka̾.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“. Čia išsiskiria tik didžioji panevėžiškių dalis, kuri taria dvigarsius ọm, ọn, ẹm, ẹn.
Fonetinės ypatybės. Visi aukštaičiai, išskyrus didžiąją kauniškių dalį ir vakarinius šiauliškių pakraščius, neturi junginių le, lė, lei ir *lę, pvz.: la̾.das „ledas“, tylέ͘ k „tylėk“, sáulы. „saulę“.
Kirčiavimas. Daliai aukštaičių būdingas kirčio atitraukimas iš galūnės. Jis stiprėja einant iš pietų į šiaurę. Skiriamas sąlyginis ir visuotinis kirčio atitraukimas.
Sąlyginį kirčio atitraukimą turime tada, kai kirtis atitraukiamas tik nuo trumpos galūnės į ilgąjį ir trumpąjį priešpaskutinį skiemenį, pvz.: juɔ̾da „juodà“, vai̇̾kus „vaikùs“, dùris „duri̇̀s“.
Visuotinis kirčio atitraukimo dėsnis galioja ten, kur kirtis atitraukiamas ne tik nuo trumpos, bet ir nuo ilgos tvirtagalės galūnės ir į ilgą, ir į trumpą priešpaskutinį skiemenį, pvz.: die̾nas „dienàs“, gèrai „gerai̇̃“.
Priegaidės. Aukštaičiai turi dvi priegaides: tvirtapradę ir tvirtagalę. Tvirtagalė priegaidė dar turi variantų. Vadinamoji tęstinė priegaidė, kuri būdinga vakarų aukštaičiams kauniškiams. Balso spūdis padalijamas abiem skiemens dalims, pvz.: gerãi̇̃ „gerai̇̃“. Vadinamąją kirstinę priegaidę turi kupiškėnai. Tai staigus balso nukritimas, pvz.: gerαi̇͛ „gerai̇̃“.
Morfologinės ypatybės. Visų aukštaičių daugiskaitos naudininko forma yra be s, pvz.: akim „akims“, laukam „laukams“. Tai sutrumpėjusi dviskaitos galūnė.
Pietų ir rytų aukštaičiai yra išlaikę du vietininkus: vidaus esamąjį (inesyvą) ir vidaus einamąjį (iliatyvą). Inesyvas rodo vietą viduje (vartojamas kaip bendrinėje kalboje, nors ir kita forma), pvz.: miški, miškuosu, miškuose „miške, miškuose“. Iliatyvas nusako judėjimo kryptį į vidų, pvz.: einu miškan, miškuosna „einu į mišką, į miškus“.
Beveik visi rytų aukštaičiai ir dalis pietų aukštaičių vartoja įvardžio vardininką ãnas, anà, ãnys, ãnos „jis, ji, jie, jos“.
Sintaksinės ypatybės. Aukštaičių plote vartojama konstrukcija: modalinis veiksmažodis + vardažodžio vardininkas + bendratis, pvz.: reikia šienas pjaut „reikia šieną pjauti“.
Taip pat aukštaičių plote gyvai vartojama konstrukcija daiktavardžio vardininkas + bendratis + būdvardžio bevardė giminė, pvz.: pienas gerti sveika „pieną gerti sveika“.
Leksikos ypatybės. Aukštaičiai vartoja nemažai skolinių iš slavų kalbų (slavizmų). Jų gausu rytiniuose pakraščiuose, taip pat aukštaičių patarmės salose Baltarusijoje ir Lenkijoje. Išsiskiria tik vakarų aukštaičių patarmė, kur slavizmų mažiau, bet labiau paplitę skoliniai iš germanų kalbų (germanizmai).