Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Lietuvių kalbos žodžių darybos sistema
- Šaknies balsių kaita
- Priešdėlinė
- Priesaginė
- Galūninė
- Sudūrimas
- Mišrus darybos tipas
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Galūninė
Galūninė daryba yra vienas iš morfologinės žodžių darybos būdų, kai darybos formanto vaidmenį atlieka galūnė: stalas – stalius, pajusti – pojūtis, pakilti – pakilus, briedis – briedė. Galūnių vedinių darybos reikšmė artima priesagų vedinių darybos reikšmei, tik priesagų yra labai daug, o galūnių – mažai: paprastai vyriškosios giminės vediniai daromi su galūnėmis -as, -is, -ys, -us, -ius, moteriškosios giminės – su galūnėmis -a, -ė, -is. Galūnių darumas smarkiai skiriasi. Dariosioms galūnėms būdingas daugiareikšmiškumas – su tomis pačiomis galūnėmis daromi įvairių reikšmių daiktavardžiai ir būdvardžiai. Nei skaitvardis, nei veiksmažodis, nei prieveiksmis galūninės darybos neturi.Produktyviausia yra galūninė daiktavardžių daryba iš veiksmažodžių (priešdėliniai daiktavardžiai daromi iš priešdėlinių vieksmažodžių – šiam darybos tipui būdinga šaknies bei priešdėlio balsių kokybinė ir kiekybinė kaita, kirčio ir priegaidės kaita): a) abstraktieji daiktavardžiai – apklausa, išpirka; malda, kančia; atlydys, įtūžis, poelgis, išpuolis; dūžis, kirtis, spjūvis, šūvis; skundas, juokas; išmonė, pergalė; stygius; b) asmenų pavadinimai (kai kurie turi abiejų giminių galūnes) – išgama, nuokvaka, neūžauga, užuomarša; prielipas, prievaizdas, sargas, saugas; neregys, -ė, plepys, -ė; snudžius, -dė, seilius, -ė; c) veiksmo rezultato pavadinimai – išvarža, krūva, tvora; atliekos, išspaudos; įdaras, įkaitas; įlinkis, įmygis, nuotykis; atspindys; pynė, riekė; skyrius; d) įrankių, veikimo priemonių pavadinimai – apavas, pakabas; paspira, užtvara, užtvanka; ryšys, stabdys; e) vietų pavadinimai – landa, prieglauda, prieplauka; nuolydis, guolis, migis; atabradas.
Galūninės darybos daiktavardžiai iš būdvardžių: a) abstraktieji daiktavardžiai (labai artimi priesagos -umas vediniams) – blogis, gėris, greitis, sotis; drąsa, gausa, narsa, svarba, švara; kaltė, vertė; b) asmenų pavadinimai – žlibis; kvailys, žvairys; balčius, basius, nuobodžius; c) gyvūnų pavadinimai – baltis, bėris, juodis, šyvis; žvairys, šleivys, baužis; d) vietų pavadinimai – nuošalė, plynė.
Galūninės darybos daiktavardžiai iš daiktavardžių: a) asmenų pavadinimai (pagal amatą, neigiamą ypatybę, tautą, vietovę) – kubilius, kurpius, račius, stalius; blusius, seilius, snarglius, utėlius, kuprius, šūdžius; lietuvis, latvis, šeduvis, sūduvis; b) gyvūnų ir augalų pavadinimai – briedė, elnė, liūtė; kuodis, kupris, dumblis; gaurys, šlakys; c) vėjų pavadinimai – pietys, rytys, šiaurys, vakaris.
Būdvardžiai daromi iš veiksmažodžių ir reiškia ypatybę kaip veiksmo rezultatą –pakilus, apdairus, pastabus, išlaidus, nuostabus, nuolankus, sumanus, užmaršus; laidus, lakus, klampus, ramus, talpus, valgus; atkilas, atviras, atskiras, ištižas, pakrikas, praviras, uždaras.
Esama tos pačios morfeminės sudėties bendrašaknių būdvardžių ir veiksmažodžių porų: senas – senti, bukas – bukti, blogas – blogti, menkas – menkti, plikas - plikti. Akivaizdu, kad tarp šių porų darybos santykis yra, tačiau abipusė reikšmės motyvacija neleidžia neabejotinai nustatyti, kuris iš kurio yra padarytas.
