Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Lietuvių kalbos žodžių darybos sistema
- Šaknies balsių kaita
- Priešdėlinė
- Priesaginė
- Galūninė
- Sudūrimas
- Mišrus darybos tipas
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Priešdėlinė
Priešdėlinė daryba yra morfologinės darybos būdas, kai prie pamatinio žodžio pridedamas priešdėlis: laimė – nelaimė, sukti – nusukti, ilgas – pailgas. Lietuvių kalboje priešdėlių yra nedaug (skliausteliuos – priešdėlių variantai): at- (ata-, ato-), ant- (anta-), ap- (api-, apy-), be-, į- (in-, im-), iš-, ne-, nebe-, nu- (nuo-), pa- (po-), par-, per-, pra- (pro-), pri- (prie-), prieš-, su- (są-, sam-, san-), te-, tebe- už- (užu-, užuo-, ūž-). Priešdėliai be-, ne-, nebe-, te- ir tebe- yra dalelyčių kilmės, visi kiti – prielinksnių kilmės.Žodžiai su priešdėliais daromi tik iš tos pačios kalbos dalies: daiktavardžiai iš daiktavardžių, būdvardžiai iš būdvardžių ir veiksmažodžiai iš veiksmažodžių. Nei skaitvardis, nei įvardis, nei prieveiksmis su priešdėliais nedaromi.
Priešdėlinė daryba būdingiausia veiksmažodžiui – daroma beveik su visais priešdėliais: beeiti, ateiti, apeiti, įeiti, išeiti, neiti, nebeiti, nueiti, paeiti, pareiti, pereiti, praeiti, prieiti, sueiti, tebeeiti, užeiti. Pagrindinės darybos reikšmės: veiksmo baigtumo, įvykio veikslo (valgė – suvalgė); veiksmo krypties (bėgti – nubėgti, parbėgti); grįžtamojo veiksmo (perrašyti, perdaryti), dalijimo pusiau (pergnybti, perskelti); laiko (išbūti, pergyventi, užsiklausyti, nubusti); veiksmo intensyvumo mažinimo ir didinimo (apraminti, privengti, atšerti, išdailinti); individualūs smarkiai leksikalizuoti priešdėlinės darybos atvejai, su sunkiai apibendrinama darybos reikšme (išduoti, parduoti, apgauti, nudėti, užgauti). Veikslo keitimo reikšmė pati universaliausia ir veikia kartu su bet kuria kita darybos reikšme kaip papildoma reikšmė.
Būdvardžių su priešdėliais irgi daroma mažiau nei veiksmažodžių, taip pat mažesnė priešdėlių įvairovė. Nuoseklios priešdėlinių būdvardžių darybos (kaip prie viso pamatinio būdvardžio pridedamas priešdėlis) yra vos keli tipai: žymi ypatybės nebuvimą su priešdėliu ne-: negeras, nešvarus, nedidelis, negražus; atskiras dažniau vartojamas atvejis su priešdėliu pa-: pailgas (tarmėse daugiau išplitęs: pageras, papiktas).
Kiti tradiciniai priešdėlinės būdvardžių darybos atvejai kelia visokių abejonių. Pirmiausia paminėtini tam tikrą ypatybės laipsnį žymintys priešdėliniai būdvardžiai su priešdėliais apy-, po-, prie-: apygeris, apyjuodis, pominkštis, potrumpis, poilgis, prieglušis, priekurtis, priekvailis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar keičiamos pamatinių žodžių galūnės, o jų funkcija darybos procese nelabai aiški. Vis dėlto tradicinėje gramatikoje tai vadinama priešdėline daryba. Kita keistos darybos grupė tokia: pomirtinis gyvenimas, povestuvinė kelionė, ikikariniai, prieškariniai, pokariniai laikai, begalinė širdgėla, priešlėktuvinė gynyba, tarptautinis simpoziumas; beakuočiai miežiai, bemiegės naktys, beginklis žmogus, bekelnis vaikas, bekelė vietovė, begėdė kiaulė, begalvis raitelis. Šių vedinių pamatinės konstrukcijos neleidžia laikyti jų priešdėline daryba, nes su priešdėliais nedarome vienų kalbos dalių iš kitų: gyvenimas po mirties, laikai iki karo, miežiai be akuotų, raitelis be galvos. Esama idėjų, kad žodžiai su priešdėliu be- galėtų būti galūnių vediniai arba dūriniai, o su priesaga -inis – mišriosios darybos pavyzdžiai. Beje, priešdėlio be- grupės žodžiai labai lengvai daiktavardėja.
Daiktavardžiui priešdėlinė daryba yra šalutinė. Tikrosios daiktavardžio priešdėlinės darybos yra tik du negausūs atvejai: su priešdėliu ne- ir su tarptautiniais priešdėliais: nelaimė, nedarbas; viceadmirolas, archivyskupas, kontrpuolimas, superlaidininkas, antikūnas.
Kitas darybos būdas, kuriuo daromi daiktavardžiai, nėra grynoji priešdėlinė daryba, nors tradicinėje gramatikoje jis laikomas priešdėline daryba. Todėl irgi čia minimas: apyrankė, poveržlė, antkapis, pagalvė – daiktas pagal buvimą šalia pamatiniu žodžiu įvardijamo daikto; palangė, pamiškė, paupys – vieta pagal buvimą šalia pamatiniu žodžiu įvardijamo daikto; podukra, išdukterė, patėvis, pamotė – giminystės ryšiai; pavakarys, priešpiečiai, pusryčiai, išnakčiai – laikas arba šiaip reiškinys, susijęs su pamatiniu žodžiu įvardytu laiku. Iš pavyzdžių matyti, kad darybos procese dalyvauja ne tik priešdėlis, bet ir galūnė, kuri sistemingai keičiama į -is, -ys, -ė, be to, aiškiai įžvelgiamos pamatinės prielinksninės konstrukcijos – daiktas apie ranką, vieta po langu ir t. t. Tai duoda peno idėjoms, kad šis darybos būdas labiau panašus į dūrybą arba galūninę darybą, gal net mišrusis.
