Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Žodžių santykiai
- Žodžių junginiai
- Sakinys
- Sakinių skirstymas ir tipai
- Sudėtinis sakinys
- Sakinio dalys
- Įterpiniai
- Autorinė ir neautorinė kalba
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Įterpiniai
Sakiniuose būna žodžių ir posakių, nesusijusių su juo gramatiškai (sakinio dalių klausimais). Tokie vientisinio sakinio ar kurio nors sudėtinio sakinio dėmens elementai vienaip ar kitaip sakinį modifikuoja, keičia jo (kartu ir teksto) prasmę. Šie žodžiai ar posakiai vartojami kaip įvairios pašalinės pastabos pagrindinės sakinio informacijos atžvilgiu, jie tariami kitokia intonacija (skiriasi balso stiprumas bei tarimo tempas).Tokie žodžiai yra įvairias funkcijas sakinyje atliekantys (Vakare, matyt, lis; žvirbliai, mano nuomone, naudingi paukščiai), (Jonai, nueik į parduotuvę; Sakalai broleliai, kur jūs?). Jaustukai, teigiamieji ar neigiamieji žodžiai taip pat gali būti laikomi įterpiniais (Ak, kaip tu man nusibodai; Taip, nelinksma; Ne, to tai jau per daug!). Kreipinys ir įterpiniais laikomi žodžiai ar žodžių grupės rašte išskiriami skyrybos ženklais.
Įterpiniai yra žodžiai, žodžių junginiai ar sakiniai, kuriais pateikiama su sakinio turiniu susijusių papildomų pastabų. Dėl šios pastovios funkcijos kalboje įterpiniais laikomos formos linkusios stabarėti – veiksmažodžiai dažnai sutrumpėję (matyt, rodos), daiktavardžių dažnai vartojamas vardininkas ar naudininkas (gėda, laimei, mūsų džiaugsmui, vargas jiems) ir pan.
Kaip jau buvo minėta, įterpiniai nelaikomi sakinio dalimis, nes nėra susiję gramatiškai su kitais sakinio žodžiais, jiems nekeliami sakinio dalių klausimai.
Įterpiniais galima reikšti autoriaus modalines pastabas: įsitikinimą (be abejo, aišku, savaime suprantama, aiškus daiktas, teisybė...), abejojimą ar spėjimą (atrodo, rodos, matyt(i), regis, galimas daiktas, ko gero, galbūt, turbūt...); emocines reakcijas (laimei, visų nuostabai, mūsų džiaugsmui, nelaimei, deja...), sakinio minčių šaltinį (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuomone, mano galva, pasak mamos, kaip rašė laikraščiai...).
Nemažą grupę sudaro teksto tvarkomieji įterpiniai, kuriais reiškiama teiginių eilė (pirma, antra, trečia...), jų tarpusavio santykiai, dažnai išvadiniai, (kita vertus, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, taigi, vadinasi...):
Kartais sakinyje norima pasakyti papildomas, pašalines ir labai nutolusias nuo pagrindinės minties pastabas: jos reiškiamos vadinamaisiais įspraudais – sakinyje izoliuotais brūkšniais ar skliaustais įterpiniais (Būdviečių vieškeliu – galėjai matyti iš tolo – ėjo ir važiavo į vakarus kareiviai; Kai visi pavargo giedoti (mano mama sakydavo, kad ji niekada nepavargsta), nuėjo gulti; Mūsų mokyklos direktorius (nuotraukoje trečias iš kairės) su dvyliktokais prie pasodinto ąžuoliuko).
yra žodžiai arba žodžių junginiai, įvardijantys asmenį ar daiktą, į kurį kreipiamės. Jie reiškiami daiktavardžio šauksmininku – vienu arba su priklausomais žodžiais: pažyminiais, priedėliais (Birute, gal gali man padėti? Amžiais tu šlamėsi, šilkalapi uosi; Laba diena, pone Pumputi). Kreipinys gali būti išreikštas ir daiktavardiškai pavartotu įvardžiuotiniu būdvardžiu (Mielieji, prašau paklausyti; Brangieji, leiskit pareikšti nuoširdžią užuojautą...).
Įsidėmėtina, kad įterpinių samprata šiuolaikinėje lietuvių kalbotyroje remiasi funkciniu, o ne formaliu pagrindu. Tas pats žodis gali vienu atveju būti įterpinys, o kitu – eiti kokia nors sakinio dalimi, sakinio dėmeniu (plg. Šuo atrodo piktas ir Šuo, atrodo, (yra) piktas; Mišką, kaip sakė mano senelis, iškirs per dešimtmetį ir Buvo taip, kaip sakė mano senelis).
