kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Sintaksė
Ar žinai?

Sakinių skirstymas ir tipai

Sakinių gausa ir įvairumas daro jų skirstymą gana sudėtingą ir komplikuotą. Lietuvių kalbos moksle įprasta skirstyti sakinius pagal jų funkcijas (funkciškai arba komunikaciškai) ir pagal sandarą (struktūriškai).
Funkcinis (komunikacinis) sakinių skirstymas. Kiekvienu individualiu sakiniu siekiama kokių nors tikslų. Funkcinis sakinių skirstymas neatsiejamas nuo kalbos funkcijų. Sakiniu kalbėtojas dažniausiai ką nors konstatuoja, praneša (teigia arba neigia) – tai susiję su kalbos bendravimo, informacijos teikimo funkcija. Taigi egzistuoja konstatuojamieji (pranešamieji) sakiniai (Šiandien saulėta diena).
Kita vertus, kalbėtojas gali ne tik pats konstatuoti, pranešti, skelbti ką nors apie ką nors, bet ir siekti sužinoti, gauti kokios nors informacijos. Taigi gali būti ir
klausiamieji sakiniai (Ar eisi į kiną? Kas langą išdaužė?).
Dažnai kalbėtojas nori veikti aplinką, siekia skatinti ką nors daryti ar, atvirkščiai, nedaryti. Dėl šios kalbai būdingos poveikio kam nors funkcijos iš visų sakinių išsiskiria dar viena ypatinga grupė –
skatinamieji sakiniai (Eik, iš kur atėjai! Sugauti ir surišti! Eini ir padedi daiktus į vietą!)
Kalbai būdinga ir emocinė (saviraiškos) funkcija, nes sakiniu kalbėtojas gali reikšti emocijas, nuotaikas, vertinimus – tai
šaukiamieji sakiniai (Štiš, bjaurybe tu! Kur tavo protas?! Oho!). Visi kiti sakiniai jų atžvilgiu– nešaukiamieji.
Struktūrinis sakinių skirstymas. Skirstant sakinius pagal sandarą (struktūriškai), pirmiausia svarbu predikatinio centro kiekybinės bei kokybinės ypatybės. Jei predikatinis centras vienas –vientisiniai sakiniai (Saulė šviečia ir šildo), jeigu keli – sudėtiniai sakinai (Turiu vieną arklį, ir tas vos kruta). Jei predikatinį centrą sudaro du nariai (veiksnys ir tarinys) – dvinariai sakinai (Mokiniai stropiai mokosi), jei tik vienas narys – vienanariai sakinai (Rytas. Žiemą švinta vėlai), jei sakinys apskritai neturi kokių nors sakinio dalių, taigi ir predikatinio centro – neskaidomieji arba benariai sakiniai (Taigi, taigi... Še tau! Laba diena! Ačiū!). Iš kokybinių ypatybių svarbiausia yra sakinio asmeniškumas ar beasmeniškumas.
Sakiniai, kurių gramatinis centras (pirmiausia veiksmažodis) siejamas su gramatiniu asmeniu, taigi reiškiamas asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis, yra
asmeniniai sakiniai. Jie gali būti apibrėžtieji, kai predikuojamojo požymio turėtojas apibrėžtas, aiškus (Einu namo; Musės skraido); neapibrėžtieji, kai predikuojamojo požymio turėtojas neapibrėžtas, neaiškus, sakinyje neįvardytas (Pilaitėje namus stato); apibendrinamieji, kai predikuojamasis požymis gali būti priskiriamas bet kam, kiekvienam (Prieš vėją nepapūsi). Asmeniniai apibrėžtieji sakiniai yra kartu ir dvinariai, o asmeniniai neapibrėžtieji ir apibendrinamieji sakiniai – kartu ir vienanariai.
Sakiniai, kurių gramatinis centras (pirmiausia veiksmažodis) reiškiamas su gramatiniu asmeniu nesiejamomis formomis, pirmiausia neasmenuojamaisiais veiksmažodžiais, yra
beasmeniai sakiniai. Jie dažniausiai kartu ir vienanariai (Sninga; Mokiniams reikia mokytis; Sugauti visus ir atvesti! Gražu pavasarį miške; Priemenėje prirūkyta; Buvo po vidurnakčio; Dera patylėti vyresniems kalbant), nors gali būti ir dvinarių beasmenių sakinių (Girtuokliauti yra nesveika; Triukšmas buvo girdėti ir kieme, ir kambaryje).

Ar žinote, kad...

Atsakymas į gramatikos uždavinį „Koks yra vientisinis sakinys iš trijų žodžių, kuriame reikia dviejų kablelių?“ yra „Pavasaris, aišku, ateis“.
(Pagal P. Gailiūnas,
Mūsų kalba, 1975)