Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Žodžių santykiai
- Žodžių junginiai
- Sakinys
- Sakinių skirstymas ir tipai
- Sudėtinis sakinys
- Sakinio dalys
- Įterpiniai
- Autorinė ir neautorinė kalba
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Sakinys
Sakinys yra sintaksinės sandaros ir apskritai kalbos pagrindinis vienetas. Sakiniai turi daug funkcijų: jais galima teikti informaciją, reikšti ir norus, jausmus, pageidavimus, klausti, teirautis informacijos. Todėl sakinys turi ne vieną jo esmę apibūdinantį požymį.Kaip esminiai sakinio požymiai dažnai pirmiausia nurodomi intonacija ir predikacija.
Įprastais atvejais sakinio (frazės) intonaciją sudaro balso kitimas: kilimas (antikadencija) ir kritimas (kadencija) bei tariant žodžius susidarančios pauzės. Įvairių sakinių intonacija skirtinga. Tiesioginiuose sakiniuose aiškiausiai pastebimas balso kilimas, po to – kritimas, nors pauzė gali būti ir sakinio viduryje, ypač kai jaučiama elipsė, pvz., praleista tarinio jungtis: Aristotelis – vienas žymiausių Antikos filosofų. Klausiamųjų sakinių ryškiau pabrėžiamas žodis, kuriuo klausiama: Ar Jonas parvažiavo? Kas langą išdaužė? Naujas sakinys pradedamas žemu balsu ir kylančia intonacija.
Predikacija (predikatumas, predikatyvumas) – bene esmingiausias sakinio požymis, rodantis to, kas pranešama sakiniu, santykį su tikrove, taip pat pagrindinių sakinio dalių (veiksnio ir tarinio) tarpusavio santykius. Predikacija leidžia atskirti sakinį nuo žodžio ar žodžių junginio, plg. saulė, kaitri saulė ir Kaitri saulė patekėjo. Tik sakiniu galima ką nors tvirtinti (teigti ar neigti). Sakinys įgauna prasmę, kuri skiriasi nuo jį sudarančių atskirų žodžių reikšmės.
Predikaciją (predikatumą) rodo sakinio laikas, modalumas, neretai ir asmuo. Šiuos sakinio bruožus savo gramatinėmis laiko ir nuosakos kategorijomis pirmiausiai įprasmina veiksmažodis, nors gali būti ir kitokių, pvz., modalumo rodiklių: modalinių žodžių (iš tikrųjų, rodos, matyt, be abejo, paprastai,..), modalinių veiksmažodžių (reikėti, privalėti, galėti,..).
Kiekviename sakinyje galima numanyti gramatinį (sintaksinį) laiką ar nuosaką. Gramatinis asmuo taip pat gali būti aiškiai nurodomas, jei veiksmažodis asmenuojamasis: Aš einu ir tu eini, vadinasi, mes einame kartu. Neasmenuojamasis veiksmažodis turi trečiojo asmens formą: Mokiniams reikia mokytis..
Sakinio požymiai taip pat yra formalioji gramatinė struktūra (gramatinis įforminimas, t.y. žodžiai sakinyje tarpusavy susiję gramatiškai, sudaro gramatinius modelius), semantinė struktūra (tam tikrą modelį užpildantys žodžiai perteikia tam tikrą prasmę). Linksniuojamojo tipo kalbose, tokiose kaip lietuvių, žodžių tvarka dažniausiai nėra sakinio prasmę nulemiantis požymis, kaip ir sakinių ilgumas – būna ir iš vieno žodžio, ir labai ilgų sakinių.
yra mažiausias bendravimo vienetas, kurį sudaro vienas žodis ar gramatiškai susijusių žodžių grupė, turintys baigtinę intonaciją.
