kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Lietuvių kalbos tarmės

Transkripcija ir transponavimas

Transkripcija (lot. transcriptio – perrašymas) – tai atskirų kalbos elementų: garsų, fonemų ar net ištiso kalbos srauto, t. y. tekstų, tikslus užrašymas specialiais rašto ženklais. Taip pat transkripcija vadinama ir tų ženklų sistema.
Transkripcija reikalinga ir moksliniams, ir praktiniams tikslams. Ji taikoma fonetikoje ir fonologijoje – kai reikia tiksliai parodyti garso ar žodžio tarimą. Taip pat leksikologijoje ir leksikografijoje – kai reikia perteikti kurios nors svetimos kalbos žodžių tarimą.
Dialektologijoje transkripcija reikalinga tam, kad galima būtų tiksliai užrašyti tarminius pavyzdžius ir tarmių tekstus.
Lietuvių bendrinės kalbos rašyba iš dalies yra fonetinė, tačiau ne visada rodo tikslų tarimą. Be to, norint tiksliai ištarti garsus, reikia laikytis ir tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, žodyje
pèšti balsis e yra trumpasis, o žodyje pẽša – ilgasis. Bet, jeigu nerašomi kirčio ženklai, jie žymimi viena ir ta pačia raide. Žodyje kẽlia abiejuose skiemenyse tariamas balsis e, bet rašomas skirtingais ženklais – e ir ia; žodyje keliù raidė i žymi ne garsą, bet yra tik minkšumo ženklas. Žodyje pū̃ką abu balsiai yra ilgi, bet vienas žymimas ilgąja, kitas – nosine raide. Be to, nosinio garso čia net netariame, tai vadinamoji istorinė rašyba, rodanti kadaise tartą garsą. Rašome lipdýti, bet tariame libdýti ir pan. Skyrybos ženklai taip pat ne visada rodo tikrąją sakinio intonaciją. Kartais tikrosios intonacinės pauzės nesutampa su įprastoms skyrybos taisyklėms. Tai ypač būdinga tarminei kalbai.
Bendrinės kalbos rašyba ir skyryba sunorminta, todėl kiekvienas, mokantis taisykles, raštą gali taisyklingai perskaityti. Tačiau su tarmėmis yra kitaip. Visų pirma, tarmės dažniausiai neturi savo rašto ir rašybos taisyklių. Be to, tarmėse yra kur kas įvairesnių garsų negu bendrinėje kalboje. Todėl jiems žymėti reikia specialių ženklų, kurių bendrinės kalbos rašyba neturi, sistemos. Taigi tarminiai tekstai mokslo reikalams paprastai užrašomi vadinamąja fonetine transkripcija. Garsus stengiamasi perteikti taip, kad jie kuo tiksliau rodytų tikrąjį tarimą. Tokia perraša vadinama transkribuotu tekstu.
Lietuvių kalbos mokslinės transkripcijos pagrindus 1930 m. padėjo kalbininkas Jurgis Gerulis. Jis pasinaudojo 1925 m. Kopenhagoje priimta tarptautine fonetine transkripcija. Vėliau, XIX a. pab.–XX a. pr. Tarptautinė fonetikų asociacija tą transkripciją atnaujino ir patobulino. Ji vadinama
tarptautine fonetine abėcėle (International Phonetic Alphabet (IPA)).
Transponavimas. Transkribuotus tekstus be atskiro pasirengimo skaityti ir suprasti gana sunku. Dažnai sunku atpažinti žodžio formas, ypač jeigu nemoki tarmės. Todėl neretai greta tarminių tekstų pateikiami ir
transponuoti (lot. transpono – perkeliu; persodinu) jų variantai. Kitaip tariant, tarminiai tekstai „išverčiami“ į bendrinę kalbą ir užrašomi įprastais bendrinės kalbos rašybos ženklais.
Transponuotuose tekstuose žodžiai sukirčiuoti. Jeigu tarmėje kirčiuojama kitaip negu bendrinėje kalboje, paliekamas tarminis kirčiavimas. Bendrinės kalbos kirčiavimo norma paprastai pateikiama išnašoje. Jeigu reikia, parašomas ir komentaras. Pavieniai kirčio atitraukimo atvejai atstatomi pagal bendrinės kalbos normas. Tačiau kirčio vieta nekeičiama, kai tarminiai žodžiai (dažniausiai nauji skoliniai ar iš bendrinės kalbos atėję žodžiai) turi pastovų kirtį visoje paradigmoje.
Vienskiemeniai žodžiai, šnekos sraute dažnai netenkantys kirčio ir prišlyjantys prie kirčiuotų žodžių, vadinami
klitikais. Prieš kirčiuotą žodį einantis bekirtis vadinamas proklitiku, po kirčiuoto žodžio – enklitiku. Jie pateikiami taip, kaip yra transkribuotame tekste: kirčiuojami, jei buvo kirčiuoti, nekirčiuojami, jei buvo nekirčiuoti.
Visos tarminės formos – kitokios nei bendrinėje kalboje žodžių galūnės, sutrumpėjusios ar pailgėjusios formos, kitaip vartojami linksniai ir prielinksninės konstrukcijos, saviti patarmės žodžiai, taip pat skoliniai paliekami autentiški, transponuojant nekeičiami. Jeigu reikia, lenktiniuose skliaustuose ( ) paaiškinamos formos ir žodžių reikšmės.
Transponuotuose tekstuose vartojamos visos bendrinės kalbos rašte vartojamos raidės. Taip pat vartojami trys pagrindiniai kirčio ženklai –
kairinis, dešininis ir riestinis. Pagalbiniai ženklai yra laužtiniai ir lenktiniai skliaustai.
Laužtiniuose [ ] skliaustuose rašomi kito kalbėtojo intarpai – klausimai, komentarai, padedantys suvokti mintį. Taip pat šiuose skliaustuose pateikiami nutrūkę, nebaigti tarti žodžiai.
Lenktiniuose skliaustuose ( ) paaiškinami saviti patarmės žodžiai, taip pat įvairios neįprastos formos, kurių skaitytojas gali nesuprasti.
Žodis tame pačiame tekste aiškinamas tik vieną kartą, kai pasakotojas jį pavartoja pirmąkart. Išvestinės ir tos formos, kurios kartojasi, paprastai daugiau neaiškinamos.
Transkripcija.Transponavimas.Transkribuoto teksto pavyzdys.

Ar žinote, kad...