Kalba

Kalba > Lietuvių kalbos tarmės

Svarbiausi tarmių tyrėjai

Pirmaisiais lietuvių kalbos dialektologijos daigais galima laikyti Danieliaus Kleino pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje (Grammatica Litvanica, 1653) ir vėlesnėse (XVII–XVIII a.) gramatikose pateiktas žinias apie tarmes. Kiek aiškesnės lietuvių dialektologijos užuomazgos pasirodė XIX a. viduryje. Reikia minėti Augustą Šleicherį (August Schleicher), paskelbusį tarminių tekstų rinkinį, Jono Juškos studiją Kalbos lietuviško liežuvio (Peterburgas, 1876), Fridricho Kuršaičio Lietuvių kalbos gramatiką (1876).
Tačiau tikrieji lietuvių dialektologijos pradininkai yra Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius. Svarbiausias jų nuopelnas tas, kad abu sukūrė originalias, mokslines lietuvių kalbos tarmių klasifikacijas.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu tarmes tyrė garsieji lietuvių kalbininkai Kazimieras Būga ir Jonas Jablonskis.
Tarpukario laikotarpiu reikšmingiausi Antano Salio darbai. Salys patikslino ir papildė Jauniaus tarmių klasifikaciją, kuri mokslinėje apyvartoje galiojo iki 1966 m. Kai kurie Salio klasifikacijos terminai, pvz., puntininkai, rotininkai, vartojami ir dabar. 1933 m. išleistame darbe Kelios pastabos tarmių istorijai jis paskelbė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Dar vienas svarbus Salio nuopelnas dialektologijai tas, kad jis sudarė specialias dialektologinių duomenų rinkimo anketas.
Po Antrojo pasaulinio karo tarmes sistemingai tyrė Lietuvių kalbos instituto (LKI), Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto, kitų aukštųjų mokyklų dialektologai. Nuo pokario iki šių dienų išaugo kelios dialektologų kartos. Šiame straipsnelyje neįmanoma išvardyti visų lietuvių kalbos tyrėjų, todėl bus paminėti tik keli, tie, kurie paliko ryškiausią pėdsaką lietuvių dialektologijoje.

Zigmas Zinkevičius, produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas. Labai daug nuveikė dialektologijos srityje. Svarbiausi ir klasikiniais tapę jo darbai yra šie. Kartu su Aleksu Girdeniu sudarė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (paskelbta 1966 m.). Tai patobulinta Baranausko klasifikacija. Išleido svarbiausią lietuvių dialektologijos veikalą – knygą Lietuvių dialektologija (1966). Joje aprašyta lyginamoji lietuvių kalbos tarmių fonetika ir morfologija, sudaryti 75 fonetinių duomenų žemėlapiai. Publikavo daugybę straipsnių dialektologijos tematika. Parašė dialektologijos vadovėlių aukštosioms mokykloms. Naujausias Zinkevičiaus dialektologijos veikalas – monografija Lietuvių tarmių kilmė (2006).

Aleksas Girdenis, nors ir neišleidęs stambių dialektologijai skirtų darbų, bet yra vienas garsiausių lietuvių dialektologų. Galima paminėti svarbiausius jo darbus. Visų pirma – jau minėta kartu su Zinkevičium sudaryta tarmių klasifikacija. Šios klasifikacijos tarmių, patarmių ir šnektų pavadinimus pasiūlė būtent Girdenis. Jis taip pat publikavo daug svarbių straipsnių dialektologijos tematika. Kadangi Girdenio mokslinių interesų akiratis buvo labai platus, jis, remdamasis tarmių medžiaga, gvildeno įvairias lingvistines problemas: fonetikos, eksperimentinės fonetikos, fonologijos, morfologijos, taip pat sintaksės. Dar viena svarbi sritis buvo istorinė dialektologija. Būdamas žemaitis, Girdenis ypač domėjosi žemaičių tarmės istorija, mėgino nustatyti jos susiformavimo laiką. Yra išleidęs svarbių žemaitiškų tekstų rinkinių su moksliniais komentarais. Tai – Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais (1996), Žemaičių dzūkai: tekstai su komentarais (2008), Šiaurės žemaičių Skuodo zona (2012, išleista po Profesoriaus mirties). Šie tekstų rinkiniai – tik nedidelė dalis tos medžiagos, kurią iš žemaičių, taip pat ir kitų lietuvių kalbos tarmių surinko dialektologas. Dar vienas Girdenio išskirtinumas yra tas, kad jis sukūrė savitą lietuvių dialektologijos mokyklą, išugdė beveik 40 doktorantų, kurių didžioji dauguma dabar yra dialektologai.

Aloyzas Vidugiris yra garsiausias lietuvių kalbos salų (izoliuotų lietuvių kalbos plotų kaimyninėse šalyse) tyrėjas. Didžiausias jo nuopelnas tas, kad neleido išeitį į visišką nebūtį dabar jau mirusioms lietuvių kalbos saloms. Vidugiris ištyrė svarbiausius lietuvių kalbos plotelius, esančius už Lietuvos ribų Baltarusijoje ir Lenkijoje. Yra apėjęs ir apvažiavęs visus dar išlikusius lietuviškus kaimus. Sovietų laikas yra net fiziškai nukentėjęs, rinkdamas medžiagą. Labai didelis jo padarytas darbas – surinkti unikalūs ir neįkainojami duomenys. Ypač iš tų vietų, kur lietuvių kalbos dabar jau neliko. Tačiau Vidugiriui rūpėjo ne vien tik sukaupti medžiagą, jis yra nuveikęs ir rimtų mokslinių darbų. Svarbiausi jo veikalai skirti dabar jau mirusioms Zietelos ir Lazūnų šnektoms. Vidugiris išleido Zietelos šnektos žodyną (1998), monografiją Zietelos lietuvių šnekta (2004), kartu su Danguole Mikulėnienė parengė Zietelos šnektos tekstus (I d. 2005, II d. 2010). Su Jonu Petrausku parašė Lazūnų tarmės žodyną (1985), išleido Lazūnų tarmės tekstus (1987), turėtų pasirodyti monografija Lazūnų šnekta. Vidugiris domėjosi ir kitomis lietuvių kalbos salomis – Gervėčiais, Breslauja, Apsu, Pelesa. Yra paskelbęs daug straipsnių dialektologijos tematika. Dirbo prie Lietuvių kalbos atlaso.

Kazimieras Morkūnas ilgą laiką vadovavo Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriui. Didžiausias jo nuopelnas lietuvių dialektologijai – darbas prie Lietuvių kalbos atlaso (t. 1–3, 1977–1991). Jis buvo šio atlaso atsakingasis redaktorius, vienas iš autorių ir vienas iš svarbiausių medžiagos rinkėjų. Taip pat yra vienas iš chrestomatijos Lietuvių kalbos tarmės (1970) sudarytojų, Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programos kūrėjų. Kartu su Danguole Mikulėniene parengė Dieveniškių šnektos tekstus (1997), Dieveniškių šnektos žodyną (t. 1, 2005). Parašė nemažai straipsnių dialektologijos tematika.

Vytautas Vitkauskas įžymus tuo, kad yra tarminės lietuvių leksikografijos pradininkas. Jis išleido pirmąjį tarmių žodyną – Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas (1976). Be to, kartu su Aldona Paulauskiene ir Gertrūda Savičiūte parašė Druskininkų tarmės žodyną (1988). Yra paskelbęs nemažai straipsnių dialektologine tematika. Taip pat surinko daug tarminės medžiagos iš įvairių lietuvių kalbos tarmių.

Danguolė Mikulėnienė šiuo metu vadovauja Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriui. Mokslininkė labai aktyviai ir produktyviai dirba dialektologijos srityje. Yra paskelbusi nemažai straipsnių dialektologijos tematika, ypač akcentologijos ir fonologijos klausimais. Taip pat su Morkūnu parengė Dieveniškių šnektos tekstus (1997), Dieveniškių šnektos žodyną (t. 1, 2005). Su Vidugiriu Zietelos šnektos tekstus (I d. 2005, II d. 2010). Kūrė Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programą. Tačiau svarbiausi Mikulėnienės dialektologiniai darbai yra susiję su įvairiais projektais. Jos iniciatyva LKI atsirado Tarmių archyvas, kur kaupiama tarminė medžiaga. Mikulėnienė inicijavo mokomųjų leidinių seriją Lietuvių kalbos tarmės mokyklai (ir pati su kitais parengė vakarų aukštaičiams kauniškiams skirtą leidinį), taip pat tarminių tekstų su moksliniais komentarais seriją Tarmių tekstynas. Beje, šios serijos leidinių galima rasti internete.
Pats svarbiausias Mikulėnienės sumanytas ir vadovaujamas projektas – „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Tai didžiulis projektas, kurio svarbiausi tikslai yra šie. 1) Surinkti ir paskelbti naujos medžiagos iš visų lietuvių tarmių. Projekto metu patikrinti 735 Lietuvių kalbos atlaso punktus Lietuvoje ir 15 punktų užsienyje. 2) Patikslinti lietuvių kalbos tarmių ir patarmių ribas. 3) Vienu metu surinkti svarbiausius sociolingvistinius duomenis iš viso lietuvių kalbos ploto ir atlikti pirminę jų analizę.

Kalba

Svarbiausi tarmių tyrėjai

Ar žinote, kad...