kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Lietuvių kalbos tarmės
Ar žinai?

Tarmių panašumai ir skirtumai

Kalbų, kurios neturėtų tarmių, galima sakyti, nebūna. Tik vienų kalbų tarmės turi daugiau panašumų, o jų skirtumai yra palyginti menki ir skirtingomis tarmėmis kalbantiems žmonėms palyginti nesunku susikalbėti. Toks pavyzdys galėtų būti slavų kalbų – baltarusių, rusų, lenkų – tarmės. Tačiau yra kalbų, kur skirtumai net labai dideli. Todėl tos pačios kalbos skirtingomis tarmėmis kalbantys žmonės sunkiai susišneka (pavyzdys galėtų būti vokiečių kalbos tarmės) ar visai nesusikalba (pavyzdžiui, kinų kalbos tarmės).
Svarbiausi lietuvių kalbos tarmių panašumai yra keli. Pirmasis – tai laisvas visų tarmių ir patarmių kirtis. Reikėtų įsidėmėti, kad ir tos patarmės, kuriose galioja kirčio atitraukimo dėsniai, turi laisvą kirtį. Tai būdinga ir žemaičių patarmėms, kurios kirtį atitraukia į pirmąjį žodžio skiemenį. Atitraukiančiose kirtį patarmėse visada yra atvejų, kada kirtis neatitraukiamas. Būdingiausias – kirtis niekada neatitraukiamas iš akūtinių galūnių ir žodžio vidurio skiemenų.
Kita bendra ypatybė – priegaidės. Visos lietuvių kalbos patarmės turi dvi priegaides – tvirtapradę ir tvirtagalę. Visos kitos priegaidės, vartojamos skirtingose patarmėse, yra tik jų variantai.
Taip pat visoms lietuvių kalbos tarmėms būdinga ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija kirčiuotame skiemenyje; čia ilgus ir trumpus balsius skiria visos patarmės.
Kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicija prieš užpakalinius balsius taip pat būdinga visoms lietuvių kalbos patarmėms.
Lietuvių kalbos tarmės ir patarmės viena nuo kitos taip pat skiriasi įvairiomis ypatybėmis: fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos.
Svarbiausi fonetiniai skirtumai jau buvo apžvelgti kalbant apie lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir aukštaičius bei žemaičius.
Svarbesni patarmių morfologiniai skirtumai. Vieninteliai vakarų aukštaičiai kauniškiai turi išlaikę gausią įvardžiuotinių įvardžių paradigmą, pvz.:
jisai̇̃, jõjo, jájam, jį̃jį, júoju, jãjame; jinai̇̃, jõsios, jájai, ją̃ją, jõjoje.
Tik pietų aukštaičiai V linksniuotės daiktavardžių vardininką ištaria su galūne
uoj, pvz.: akmuõj „akmuo“, sesuõj „sesuo“, vanduõj „vanduo“. Dalyje ploto sakoma net akmuvà, sesuvà, vanduvà „akmuo, sesuo, vanduo“. Taip pat pietų aukštaičiai neturi įvardžiuotinių būdvardžių.
Rytų aukštaičiai vilniškiai apskritai pasižymi morfologijos senoviškumu. Dieveniškių apylinkėse dar tebevartojamos vardažodžių daugiskaitos naudininko formos su galūne
mu, pvz.: vilkãmu „vilkams“, žẽmėmu „žemėms“.
Gervėčiams ir jau mirusiai salai Lazūnams būdingas vadinamųjų pašalio vietininkų vartojimas. Tai pašalio esamasis vietininkas (adesyvas), kuris rodo, kad veikėjas ar veiksmas yra prie to daikto, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz.:
pãsas yrà mani̇̀k „pasas yra pas mane“, bùvom Rapólik ir Šimẽlik „buvom pas Rapolą ir Šimelį“. Kitas linksnis – pašalio einamasis vietininkas (aliatyvas). Jis rodo, kad veiksmas arba veikėjas artėja (juda) prie to daikto ar asmens, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz.: ki̇̀škis atbė́go katinõp „kiškis atbėgo pas katiną“.
Vilniškių plote dar galima išgirsti senovinių tariamosios nuosakos formų, pvz.:
aš sùkčiobe „aš sukčiau“, tu sùktumbe „tu suktum“, jie, jos suktų̃be „jie, jos suktų“.
Vilniškiai ir dalis uteniškių vartoja dvejopas liepiamosios nuosakos formas – su
k ir be k, pvz.: sakýk ir sãkai, mylė́k ir mylỹ.
Tik uteniškių ir ypač anykštėnų bei kupiškėnų plote vartojamas siekinys, pvz.:
vaikai̇̃, ei̇̃kit gul̃tų „vaikai, eikite gulti“, lė̃ksma uogáutų ir grybáutų „lėksime uogauti ir grybauti“.
Savitumų turi ir žemaičių patarmių morfologija. Žemaičiai vartoja daiktavardžių dviskaitos formas, pvz.:
dù sykiù „du sykius“, dù vilku „du vilkus“, dvi̇̀ višti̇̀ „dvi vištos“. Taip pat gyvos ir įvardžių dviskaitos formos, pvz.: vẽdu, vẽdums, vẽdum, vẽdu, vẽdum „mes du, mūsų dviejų, mums dviems, mus du, su mumis dviem“; jùdvi, jùdvims, jùdvim, jùdvi, jùdvim „juodvi, juodviejų, juodviems, juodvi, juodviemis“.
Šiaurės žemaičiai telšiškiai ir kretingiškai gyvai vartoja ir veiksmažodžių dviskaitos formas, pvz.:
vèdu nẽšavos, nẽšėvos, nèšiavos „mes abu nešame, nešėme, nešime“; jùdu sùktumitav „jūs abu suktumėte“.
Žemaičiai būtąjį dažninį laiką sudaro iš žodžio
liuobėti esamojo laiko ir veiksmažodžio bendraties arba būsimojo laiko formų, pvz.: aš liúobu rašýti, aš liúobu rašýsiu „aš rašydavau“, liuobė́jo dúoti „duodavo“, liúob išli̇̀ps „išlipdavo“.
Įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos vardininkas turi galūnę
ai, pvz.: pilkė́jai „pilkieji“, didė́jai „didieji“.
Šiaurės žemaičiai telšiškiai ir kretingiškiai vartoja vadinamąsias atematines veiksmažodžio formas, pvz.:
skaũst „skauda“, miẽgta „miega“, júoksmos „juoksimės“.
Lietuvių kalbos tarmės ir patarmės taip pat turi ir sintaksinių skirtumų.
Vakarų aukštaičiai kauniškiai su neiginiu vartoja veiksmažodžio ir galininko linksnio konstrukciją, pvz.:
nèimu svẽtimą dáiktą „neimu svetimo daikto“, nesudaužýk tą̃ lė̃kštę „nesudaužyk tos lėkštės“.
Rytų aukštaičių vilniškių patarmėje vartojama savita būtojo kartinio laiko konstrukcija, pvz.:
rei̇̃kė bùvo atsių̃sti „reikėjo atsiųsti“, rei̇̃kė bùvo pasili̇̀kti „reikėjo pasilikti“. Tai iš slavų kalbų pasiskolinta konstrukcija.
Rytų aukštaičiai uteniškiai daiktavardžio vardininką derina su veiksmažodžio 3 asmeniu, pvz.:
jái rañkos per̃šti „jai rankas peršti“. Taip pat jiems būdingas vadinamasis veikėjo kilmininkas, pvz.: bùvo Kazẽlio kūliai̇̃ sustatýti „buvo Kazelis kūlius sustatęs“.
Panevėžiškių patarmėje, ypač šiaurinėje dalyje, vietoj vietininko vartojama prielinksnio
terp „tarp“ su kilmininku konstrukcija, pvz.: vištà vérda ter̃p púodo „višta verda puode“, várna tùpi ter̃p mẽdžio „varna tupi medyje“.
Pietų žemaičiai raseiniškiai vartoja prielinksninę konstrukciją
pas + vardažodžio kilmininkas, pvz.: pàs mū̃sų „pas mus“, pàs mãmos „pas mamą“.
Šiaurės žemaičiai telšiškių plote gyva konstrukcija vardažodžio naudininkas + veiksmažodžio
būti formos, pvz.: mán jaũ tõ pi̇̀ningo ỹr „aš jau tų pinigų turiu“.
Šiaurės žemaičiams kretingiškiams būdinga senovinės prielinksnių su naudininku konstrukcijos, pvz.:
miẽgta añt tróbai „miega ant trobos“, lãksto kap be gálvai „laksto kaip be galvos“.
O vakarų žemaičių šiaurinė dalis beveik visus prielinksnius vartoja su vienaskaitos naudininku, pvz.:
už jū́rai „už jūros“, py tvõrai „prie tvoros“, iš Klai̇̃pėdai „iš Klaipėdos“, ant senãtvei „į senatvę“.
Nemažai yra ir leksikos skirtumų. Beveik kiekviena patarmė turi tokių žodžių, kurių nevartoja ir nesupranta kitomis patarmėmis kalbantys.
Tik vakarų aukštaičiams kauniškiams būdingi žodžiai, pvz.:
gỹmis „veidas“, marė́ti „alkti“, sker̃sė „sijonas“, mizgùs „painus“.
Vakarų aukštaičiai šiauliškiai taip pat turi savitų žodžių. Beje, šiek tiek skiriasi šios patarmės pietinės ir šiaurinės dalies leksika. Pietuose vartojami, pvz.:
laũkšė „karvė balta kakta“, pi̇̀kotė „votis“, stim̃burį láužti „labai stengtis skubiai ką daryti“. Šiaurinėje dalyje, pvz.: digni̇̀s „ratas apie saulę, mėnulį“, ráidyti „dėti kurą į krosnį“, ramùlį sùkti „meilintis“.
Pietų aukštaičių specifinė leksika, pvz.:
gynė́ti „baigti“, kéltuva „galvijas“, klùpstis „kelis“, pagynà „pabaiga“, sū́plaukės „sūpuoklės“, vaimė́tis „rodytis“, žil̃gas „žilvitis“.
Iš savitesnių rytų aukštaičių vilniškių patarmės žodžių galima išvardyti šiuos, pvz.:
čiūlė̃ „sauja, gniūžtė“, dignà „vaivorykštė“, kukẽlė „duonos kepalas“, mirgalãpė „drebulė“, tiltiẽnis „bulvių košė“, skrãtė „laumžirgis“.
Rytų aukštaičiai uteniškiai taip pat turi savitų žodžių, pvz.:
sketė̃ „laumžirgis“, žõsti „sakyti“.
Kupiškėnų patarmė taip pat pasižymi savitais, gražiais žodžiais, pvz.:
atótursys „poilsis“, padrabstylà „padažas“, patavikõs „iš paskos, įkandin“, pràkabarkštis „dingstis, priežastis“, prasalnà „žuvienė“, ramtati̇̀kas „languotas drobinis audinys“.
Iš rytų aukštaičių panevėžiškių žodyno galima paminėti, pvz.:
avi̇̀žis „karkvabalis“, i̇̀šspirgos „spirgai be taukų“, lùpata „skuduras“, ripkùtė „tabletė“, šašùkas „kiaulpienė“.
Žemaičių patarmės vartoja daug aukštaičiams nesuprantamų žodžių. Kai kurie jų bendri visoms žemaičių patarmėms, o kai kurie turi tik atskiroms patarmėms būdiną reikšmę.
Pietų žemaičių varniškių leksikos pavyzdžiai, pvz.:
nãkabis „velnias“, snópis „apsnūdėlis“, bẽbis „kvailys“.
Šiaurės žemaičiai telšiškiai vartoja tokius įdomesnius žodžius, pvz.:
dúoba „jauja“, kuisỹs „uodas“, skrai̇̃tas „sterblė“, šlamãtyti „daug valgyti“.
Specifinių žodžių turi ir šiaurės žemaičiai kretingiškiai, pvz.:
čiū̃tė „kankorėžis“, kùkštis „kupeta“, siẽdnius „priemenė“, biesų̃ vištà „žioplė“, pẽklos kam̃štis „labai nešvarus žmogus“.
Vakarų žemaičiai irgi turi žodžių, kurie nebūdingi kitoms žemaičių patarmėms, pvz.:
blizgãtė „gražiai apsirengusi mergaitė“, dagà „derlius“, kaulinùkas „griaučiai“, naũšas „vaišės“, šórkštynė „kaminas“, ùznius „ūsočius“.
Galima išskirti dar vieną leksikos grupę, žodžius, susijusius enantiosemijos ryšiu. Enantiosemija – tai toks reiškinys, kada tas pats žodis skirtingose tarmėse (ar giminiškose kalbose) turi priešingas ar skirtingas reikšmes.
Tokių atvejų lietuvių kalbos tarmėse yra taip pat nemažai. Šiuo atžvilgiu gerokai skiriasi aukštaičių ir žemaičių leksika. Pvz.:
brė́kšti: žem. „temti“, aukšt. „švisti“; kriõkti: žem. „verkti“, aukšt. „rėkti, šaukti“; smagùs: žem. „sunkus“, aukšt. „jaukus, malonus“; ger̃bti: žem. „tvarkyti, švarinti“, aukšt. „rodyti pagarbą“; gróbai: žem. „žarnos“, aukšt. „šonkauliai“; i̇̀rklas: žem. „laivelis“, aukšt. „irklas“; kūlỹs: žem. „akmuo“, aukšt. „šiaudų ryšulys“; krū́mas: žem. „miškas“, aukšt. „krūmas“; pirti̇̀s: žem. „jauja“, aukšt. „pastatas, skirtas maudytis“.
Taip pat ir atskirose patarmėse yra panašių reikšmės neatitikimų. Pvz.: vakarų aukštaičių kauniškių
mašinà „viryklė“ ir kitų patarmių „mechanizmas“. Vakarų aukštaičių šiauliškių medi̇̀ngas „gerai gaudantis peles katinas“ ir kitų patarmių „duodantis daug medaus“, minià „prisiminimas“ ir kitų patarmių „būrys žmonių“.
Pietų aukštaičių
dangùs „gomurys; krosnies ertmės viršus“ ir kitų patarmių „erdvė virš žemės“, lãkštas „laiškas“ ir kitų patarmių „augalo lapas, kokios nors medžiagos lapas“, straublỹs „vaivorykštė“ ir kitų patarmių „dramblio nosis“.
Rytų aukštaičių vilniškių
briaunà „duonos papentis“ ir kitų patarmių „siauras daikto kraštas“. Rytų aukštaičių uteniškių bóba „karkvabalis“ ir kitų patarmių „moteris“, stógas „javų guba“ ir kitų patarmių „namo dangtis“, žū́ti „žuvauti“ ir kitų patarmių „mirti ne savo mirtimi“. Rytų aukštaičių širvintiškių krūvà „javų pėdų guba“ ir kitų patarmių „kas į vieną vietą sukrauta“.
Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis.Tarmių medis.Pasaka apie zuikį ir genį. Kauniškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Kauniškiai. Marijampolė.Pasaka apie zuikį ir genį. Kauniškiai. Marijampolė.Pasaka apie zuikį ir genį. Kauniškiai. Vilkaviškis.Pasaka apie zuikį ir genį. Šiauliškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Vilniškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Pietų aukštaičiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Pietų aukštaičiai. Punskas.Pasaka apie zuikį ir genį. Uteniškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Šiaurės panevėžiškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Šiaurės panevėžiškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Šiaurės panevėžiškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Širvintiškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Raseiniškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Varniškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Telšiškiai.Pasaka apie zuikį ir genį. Kretingiškiai.

Ar žinote, kad...

Tas pats žodis skirtingose tarmėse gali turėti skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, žodis brė́kšti aukštaičiams reiškia „aušti, švisti“, o žemaičiams – „temti“, gur̃bas – aukštaičiams – „užtvaras tvarte“, žemaičiams „krepšys“, smagù – aukštaičiams „sunku“, žemaičiams „linksma“ ir pan. Toks reiškinys (kai tas pats žodis skirtingose tarmėse turi priešingas ar skirtingas reikšmes) vadinamas enantiosemija.