Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Tarmės sąvoka
- Transkripcija ir transponavimas
- Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
- Aukštaičiai
- Žemaičiai
- Tarmių panašumai ir skirtumai
- Svarbiausi tarmių tyrėjai
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
Klasifikacijos istorija. Moksliškai pagrįstos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos pradininkais reikia laikyti Kazimierą Jaunių (1848–1908) ir Antaną Baranauską (1835–1902). Jauniaus skirstymą daugiausiai tobulino Antanas Salys (1902–1972). Todėl šis skirstymas vadinamas Jauniaus-Salio klasifikacija (kartais – senąja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija).Baranausko skirstymą iš esmės pertvarkė du kalbininkai – Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Jie 1965 m. pasiūlė klasifikaciją, kuri dabar yra visuotinai įsigaliojusi (kartais ji dar vadinama naująja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija).
Klasifikacijos principai. Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, anot jos autorių, yra grindžiama vokalizmo (t. y. balsių ir dvibalsių) bei kirčiavimo ypatybėmis. Konsonantizmo (t. y. priebalsių), taip pat morfologinės bei sintaksinės ypatybės nėra klasifikacinės, nes jomis remiantis būtų sunku sudėlioti skiriamąsias ypatybes.
Klasifikacijoje vartojami tokie terminai (hierarchine tvarka): tarmė, patarmė, šnekta, pašnektė̃. Stambiausias vienetas šioje grandinėje yra tarmė, smulkiausias – pašnektė. Tiesa, reikia pasakyti, kad lietuvių dialektologijos darbuose šios terminų skirties griežtai nesilaikoma. Sinonimiškai dažnai yra vartojami tarmės ir šnektos terminai, plg. Gervėčių tarmė, Gervėčių šnekta.
Tarmių pavadinimai. Šioje klasifikacijoje tarmės pavadintos ne pagal būdingas ypatybes, bet laikantis geografinio principo. Patarmės vadinamos pagal užimamą geografinę padėtį: šiaurę, pietus, rytus, vakarus: vakarų, pietų ir rytų aukštaičiai, pietų, vakarų ir šiaurės žemaičiai. Patarmes sudarančios šnektos pavadintos pagal didžiausią ar svarbiausią toje šnektoje esantį miestą, pavyzdžiui, Vilnių, Telšius ir pan. Pavyzdžiui: rytų aukštaičiai vilniškiai, šiaurės žemaičiai telšiškiai.
Lietuvių kalba turi dvi tarmes. Tai aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė. Tarmių pavadinimai yra siejami su būdvardžiais aukštas ir žemas. Nors kai kurie kalbininkai žemaičių vardą yra linkę sieti su daiktavardžiu žemė.
Skiriamosios aukštaičių tarmės ypatybės. Skiriamasis aukštaičių ir žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.
Toliau aukštaičių ir žemaičių tarmės skyla į patarmes. Šis skirstymas taip pat remiasi tam tikromis ypatybėmis. Aukštaičių tarmė į patarmes skiriama atsižvelgiant į dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą.
Žemaičių tarmė į patarmes skiriama pagal jau minėtų balsių ie, uo tarimą.
Aukštaičių tarmės klasifikacija. Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą skyla į tris patarmes:
1) vakarų aukštaičius;
2) pietų aukštaičius;
3) rytų aukštaičius.
Vakarų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en ir nosinius balsius ą, ę, pvz.: kam̃.pa∙, raŋ̃.ka∙,
žã∙si., kã∙te∙ „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Pietų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en, bet neturi nosinių balsių ą, ę. Vietoj šių balsių jie ištaria ų, į, pvz.: kam̃.pu., raŋ̃.ku., žũ∙si., kã.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Rytų aukštaičiai neištaria nei dvigarsių am, an, em, en, nei nosinių balsių ą, ę. Jie turi dvigarsius um, un, im, in ir balsius ų, į, pvz.: kum̃.pu., ruŋ̃.ku., žũ∙si., ka̾.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Vakarų aukštaičių patarmę sudaro dvi šnektos:
1) vakarų aukštaičiai kauniškiai,
2) vakarų aukštaičiai šiauliškiai.
Vakarų aukštaičiai kauniškiai:
a) beveik visose žodžio pozicijose skiria ilguosius ir trumpuosius balsius;
b) iš galinių skiemenų neatitraukia kirčio.
Vakarų aukštaičiai šiauliškiai:
a) beveik visada trumpina nekirčiuotus ilguosius balsius, ypač kamiene;
b) iš galūnės atitraukia kirtį (yra net keturios atitraukimo zonos).
Pietų aukštaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.
Rytų aukštaičių patarmę sudaro net šešios šnektos ar jų grupės:
1) rytų aukštaičiai vilniškiai, kuriuos, naujausių tyrimų duomenimis, dar reikia skirti į šiaurės rytų ir pietryčių vilniškius;
2) rytų aukštaičiai uteniškiai;
3) rytų aukštaičiai anykštėnai;
4) rytų aukštaičiai kupiškėnai;
5) rytų aukštaičiai širvintiškiai;
6) rytų aukštaičiai panevėžiškiai, kurie dar skiriami į pietų ir šiaurės panevėžiškius.
Skiriamosios rytų aukštaičių šnektų ypatybės yra šios.
1) rytų aukštaičiai vilniškiai nekirčiuotoje pozicijoje skiria balsius ẹ. : ie. ir ɔ. : uɔ͘, pvz.: tẹ.vel̑ù : šie.nel̑ù, žɔ.del̑ù : puɔ.del̑ù „tėveliu : šieneliu, žodeliu : puodeliu“;
2) rytų aukštaičiai uteniškiai atvirkščiai – nekirčiuotoje pozicijoje neskiria balsių e. : ie., a. : uɔ. ir taria tik balsius e., a., pvz.: te.vel̑ù, še.nel̑ù, ža.del̑ù, pa.del̑ù „tėveliu, šieneliu, žodeliu, puodeliu“. Tiesa, rytiniuose pakraščiuose nekirčiuotas uɔ. dažniausiai išlieka – taria puɔ.del̑ù. „puodeliu“;
3) rytų aukštaičiai anykštėnai turi kirčiuotą pozicinio ilgumo balsį ɔ̾. (neturi a̾.). Tvirtapradžiuose ir dvigarsiuose vartojamas balsis ɔ́ (ne á.). Ši ypatybė dar vadinama rotininkavimu (pagal žodžio rãtas tarimą), pvz.: rɔ̾.tαs „ratas“, nɔ̾.mαs „namas“, dɔ́.rbas „darbas“, dɔ́.iktαs „daiktas“;
4) rytų aukštaičiai kupiškėnai žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį neturi balsių e, ẹ͘, bet turi balsius a, a͘. Ši ypatybė vadinama dadininkavimu (pagal žodžio dẽda tarimą), pvz.: da̾.da „deda“, dukta̾. „duktė“, madùs „medus“, na̾.ša „neša“, dã͘ da. „dėdė“, i̇̾.mata. „įmetė“. Ši taisyklė turi išimtį: balsiai nesikeičia būdami po priebalsių k, g, š, ž, č, j, pvz.: keturì „keturi“, gẹ̾.rαs „geras“, šẹ̾.š'ɔ.s „šešios“, žẹ̾.ma „žemė“. Be to, kupiškėnai taip pat turi ir rotininkavimo ypatybę;
5) rytų aukštaičiai širvintiškiai nesuplaka kirčiuotų trumpųjų atvirosios galūnės balsių a ir u, e ir i į vieną užpakalinės ar priešakinės eilės redukuotą balsį, bet turi α, υ, e, ι, pvz.: šakὰ, sekὺ, žalè, žalὶ „šaka, seku, žalia, žali“.
6) rytų aukštaičiai panevėžiškiai skyla į dvi dalis:
a) pietiniai panevėžiškiai trumpuosius balsius a, u galūnėse suplaka į balsį υ, o visus trumpuosius balsius, esančius po minkštojo priebalsio, į balsį ι, pvz.: šakὺ „šaka“, sekὺ „seku“, žalὶ “žalia, žali, žaliu”, lá.ukι „lauki, laukia“, katὶs „kates“, sá.ujι „sauja“.
b) šiauriniai panevėžiškiai trumpuosius balsius pavertė ypatingais murmamaisiais garsais: po kietojo priebalsio balsiu ъ, po minkštojo priebalsio – ь, pvz.: šàkъ „šaka“, sèkъ „seku“, žàlь “žalia, žali, žaliu”, lá.ukь „lauki, laukia“, kàtьs „kates“, sá.ujь „sauja“.
Žemaičių tarmės klasifikacija. Žemaičių tarmė pagal balsių ie, uo atitikmenis skyla į tris patarmes:
1) pietų žemaičius;
2) vakarų žemaičius;
3) šiaurės žemaičius.
Pietų žemaičiai turi balsius u∙u̯, i∙i̯ pvz., dú∙u̯na, pi̇́∙i̯ns „duona, pienas“.
Vakarų žemaičiai vartoja balsius o∙, e̤∙, pvz.: dô∙n(a), pê∙ns „duona, pienas“.
Šiaurės žemaičiai turi dvibalsius ọu, ẹi, pvz., dộuna, pệins „duona, pienas“.
Pietų žemaičių patarmę sudaro dvi šnektos:
1) pietų žemaičiai raseiniškiai,
2) pietų žemaičiai varniškiai.
Pietų žemaičiai raseiniškiai turi dvigarsius am, an, em, en, pvz.: lá.ŋks, sá.mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.
Pietų žemaičiai varniškiai vartoja dvigarsius ọm, ọn, ẹm, ẹn; šiaurės rytuose: u̱m, u̱n, em, en / i̱m, i̱n, pvz.: lộ.ŋks, sộ.mtis, lệ.ŋks, lệ.mpa / lú̱ŋks, sú̱mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.
Vakarų žemaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.
Šiaurės žemaičių patarmę sudaro taip pat dvi šnektos:
1) šiaurės žemaičiai telšiškiai;
2) šiaurės žemaičiai kretingiškiai.
Šiaurės žemaičiams telšiškiams būdinga vadinamoji regresyvinė balsių asimiliacija. Tai reiškia, kad trumpieji balsiai i, u, jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui yra platinami iki ẹ, ọ, ọi tik tada, jeigu tolesniame skiemenyje yra nesiauras balsis. Tačiau jeigu tolesniame skiemenyje yra siaurasis balsis (pvz., u, uo, i, ie), tada trumpieji balsiai i, u, jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui išlieka nepaplatėję. Pvz.: aš kẹ̀šọ̀ „aš kišu“, tọ ki̇̀ši̇̀ „tu kiši“, ọns kẹ̀š „jis kiša“; vnsk. vard. žli̇̀bis „žlibis“, bet vnsk. įng. žlẹ̀b̑ọ̀ „žlibiu“.
Šiaurės žemaičiams kretingiškiams ši balsių asimiliacija nebūdinga. Čia trumpieji balsiai i, u jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui platinami iki ẹ, ọ, ọi visur – ir prieš skiemenis su plačiaisiais, ir su siauraisiais garsais. Pvz.: aš kẹ̀šọ̀ „aš kišu“, tọ kẹ̀ši̇̀ „tu kiši“, ọns kẹ̀š „jis kiša“; vnsk. vard. žlẹ̀bis „žlibis“, bet vnsk. įng. žlẹ̀b̑ọ̀ „žlibiu“.
